Paminėtina, kad DK 169 straipsnis reglamentuoja kasmetinių atostogų suteikimo tvarką. Kasmetinės atostogos už kiekvienus darbo metus suteikiamos tais pačiais darbo metais. Už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu.
DK 169 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 4 dalies 2 punkte įtvirtinta nėščios moters teisė pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, t. y. moteris, pateikusi darbdaviui pažymą apie nėštumą, turi teisę į kasmetines atostogas nepriklausomai nuo to, ar ji turi 6 mėnesių nepertraukiamąjį darbo stažą toje įmonėje, o darbdavys privalo nėščiai darbuotojai šias atostogas suteikti jos pageidaujamu laiku.
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – LAT) yra konstatavęs, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas) (LAT 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis c. b. A. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Lautra motors“ Nr. 3K-3-437/2008).
Pažymime, kad DK nuostatos nedraudžia darbuotojui prašyti pasinaudoti visomis kasmetinėmis atostogomis nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jos suteikiamos, o darbdaviui – suteikti darbuotojui už einamus metus visas kasmetines atostogas jo prašomu laikotarpiu. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu.
Paminėtina, kad DK 184 straipsnyje yra numatyta nemokamų atostogų suteikimo tvarka, t. y. DK 184 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta teisė į:
1) nemokamas keturiolikos kalendorinių dienų atostogas darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų.
2) darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų – iki trisdešimties kalendorinių dienų;
3) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai – tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu); šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių;
4) neįgaliajam – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus;
5) darbuotojui, vienam slaugančiam neįgalųjį, kuriam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas – iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku;
6) darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį – tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga;
7) santuokai sudaryti – ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos;
8) mirusio šeimos nario laidotuvėms – ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos.
DK 184 str. 1 d. išvardinti atvejai, kada darbuotojo reikalavimu suteikiamos nemokamos atostogos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, kad darbdavys privalo suteikti nemokamas atostogas, jei yra DK 184 str. nustatyti pagrindai.
Pastebėta, kad praktinėje darbo teisinių santykių raidoje susiklosto situacijos, kada darbuotojui tiesiog būtina pasinaudoti nemokamomis atostogomis, tačiau nėra DK 184 str. nustatytų pagrindų. Šiuo aspektu paminėtina, kad DK 185 str. nustato, jog kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja DK. Šis straipsnis išreiškia įstatymų leidėjo valią dėl tam tikro dispozityvaus (galimo) šalių susitarimo dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų, todėl besąlygiškai drausti kitus atvejus, VDI nuomone, būtų neprotinga.
Pažymėtina, kad iniciatyvos teisė prašyti nemokamų atostogų kitais, nei DK 184 str. nustatytais atvejais, priklauso darbuotojui, o darbdavys, įvertinęs darbuotojo prašymą ir tikslo pagrįstumą, gali tokias nemokamas atostogas suteikti. VDI specialistų nuomone, nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ne tik kolektyvinėje sutartyje ir DK 184 str. 1 d. numatytais atvejais, bet ir kitais atvejais, kada tai objektyviai būtina ir kada darbo teisinių santykių šalių valia tinkamai išreikšta bei suderinta (DK 35 str.; DK 185 str.).
Taip pat kitais atvejais, t. y, šiuo konkrečiu atveju dėl nemokamų atostogų suteikimo nėščiai darbuotojai, kurie nėra aptarti nei DK 184 straipsnyje, nei įmonės kolektyvinėje sutartyje, darbuotojas gali pasinaudoti teise neatvykti į darbą administracijai leidus.
Paminėtina, kad DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina neatvykimas į darbą administracijos leidimu, ir šis laikas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtinto Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo priedo 33 punktu, žymimas sutartiniu žymėjimu „ND“.
Pažymėtina, kad nei DK, nei kiti norminiai teisės aktai nenumato neatvykimo į darbą administracijos leidimu pagrindų bei nereglamentuoja minėto neatvykimo į darbą trukmės, todėl tiek priežastys, dėl kurių darbdavys leidžia darbuotojui neatvykti į darbą, tiek minimo neatvykimo trukmė yra nustatoma šalių susitarimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai, remiantis DK 4 straipsnio 4 dalimi, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Neatvykimo į darbą administracijos leidimu laikotarpį tikslinga įforminti įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo įsakymu ar kitu vietiniu teisės aktu.
Atsižvelgiant į tai, kad neatvykimas į darbą administracijos leidimu, vadovaujantis DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nėra įskaitomas į darbo laiką, todėl už šį laikotarpį darbdavys nemoka darbuotojui darbo užmokesčio, bei šis laikotarpis neįsiskaičiuoja į stažą kasmetinėms atostogoms gauti.