DK 114  1 d. nustato, jog darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Toje pačioje darbovietėje dirbamas kitas darbas vadinamas papildomu darbu. Papildomas darbas – tai kitų, skirtingų nei pagrindinės pareigos, darbo funkcijų atlikimas.
DK 119 str. nurodoma, kad darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus DK nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi, o dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti aptarta darbo sutartyje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo mėn. 29 d. nutartimi (civilinėje byla Nr. 3K-3-130/2012) konstatavo, kad papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku. DK 119 str., įtvirtinančiame reikalavimą susitarti dėl papildomo darbo ar pareigų, nurodyta, kad toks susitarimas turi būti išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje (darbo sutarties modifikavimas). Į esamą darbo sutartį reikia įtraukti naują sąlygą, kad viso sutarties galiojimo metu (arba tam tikrą laikotarpį) darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo eis tam tikras papildomas pareigas ar dirbs tam tikrą papildomą darbą ir gaus už tai papildomą darbo užmokestį.
Sisteminė ir tikslinė DK normų analizė leidžia teigti, kad atskira sutartis dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo nesudaroma. Šalims sudarius darbo sutartį, tarp jų atsiranda darbo teisinis santykis, kuris gali būti modifikuojamas, tariantis dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo. Pavaldumas darbdaviui išlieka nepakitęs, keičiasi tik darbo teisinio santykio turinys, nes šalys tariasi dėl kitų sąlygų, kurias nustatyti DK, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar kolektyvinės sutartys nedraudžia. DK reglamentuoja ne tik darbo sutarties sąlygas, bet ir jų pakeitimo tvarką, kuri priklauso nuo sąlygų keitimo priežasties, keičiamų sąlygų rūšies ir nuo to, kuriam laikui – terminuotai ar neterminuotai – keičiamos sąlygos. Palankiausias darbo sutarties sąlygų pakeitimo būdas yra šalių susitarimas, DK nenumato jokių tokio susitarimo apribojimų.
Taigi, jeigu darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo toje pačioje darbovietėje eina papildomas pareigas ar dirba papildomą darbą už papildomą užmokestį, toks susitarimas neturėtų būti vertinamas kaip savarankiška darbo sutartis.
Pažymėtina, kad DK 144 str. 2 d. nustato, kad kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Darbuotojas gali dirbti ilgiau nei 8 valandas per darbo dieną (pamainą) tik įvedus suminės darbo laiko apskaitos režimą. Jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, negali būti dirbama daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną (pamainą). Pagal DK 144 str. 3 d. maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų, o pagal DK 144 str. 5 d. darbuotojų, dirbančių vienoje darbovietėje pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų.
Atkreiptinas dėmesys, kad DK neriboja, kiek pareigų darbuotojas eina, taip pat DK nereglamentuoja maksimalios savaitės darbo laiko trukmės pagal kelis susitarimus (dėl pagrindinio ir dėl papildomo darbo), išreikštus vienoje darbo sutartyje, tačiau darbdavys, susitardamas su darbuotoju dėl papildomo darbo, privalo užtikrinti tiek maksimalią 12 valandų darbo dienos trukmę (DK 144 str. 5 d.), tiek ir DK 160 ir 161 str. nustatytas poilsio normas. DK 160 str. 1 d. nustato, kad kasdieninio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės. Savaitės nepertraukiamasis poilsis turi trukti ne mažiau kaip 35 valandas (DK 161 str. 5 d.).