Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, nuotolinio darbo sutartis – viena iš darbo sutarčių rūšių. Šios sutarties ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas Nr.1043 „Dėl Atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“ ir kolektyvinės sutartys. Skirtingai nuo kitų sutarčių, nuotolinio darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją arba dalį sulygtų darbo funkcijų darbuotojas atliks kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose. Tačiau nepaisant to, tai nepaneigia darbdavio pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, jo nustatyta tvarka organizuoti arba pavesti darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti šių darbuotojų instruktavimą užtikrinant, kad jie būtų instruktuojami priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas, pakeitus ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus. Tokio darbuotojo naudojamos darbo priemonės, įranga, darbo vieta taip pat turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus. Darbdavys turi apmokyti darbuotoją, kaip saugiai naudotis darbdavio suteiktomis darbo priemonėmis ir įranga. Kita vertus, darbuotojas, dirbantis pagal nuotolinio darbo sutartį, taip pat privalo rūpintis savo paties ir kitų asmenų, kurie galėtų nukentėti dėl netinkamo jo elgesio ar klaidų, sauga ir sveikata, taip pat tinkamu įrangos ir darbo priemonių naudojimu. Sprendimus, kokie asmenys instruktuos dirbančius pagal nuotolinio darbo sutartis darbuotojus, kokia apimtimi, kaip bus įformintas jų instruktavimas, koks bus jo periodiškumas, kaip bus tikrinamos darbuotojų žinios ir pan., darbdavys gali numatyti jo patvirtintoje darbuotojų instruktavimo tvarkoje
