Pažymėtina, kad švietimo ugdymo įstaigose, dėl daugelyje savivaldybių paskelbtos epidemijos, yra nutrauktas vaikų ugdymo procesas. Darbuotojai, kurių mažamečiai vaikai lankė šias įstaigas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos vaikų teisių pagrindų įstatymo nuostatomis, turi užtikrinti savo vaikų saugumą, puoselėti jų sveikatą bei gerbūvį. Siekdami įgyvendinti šias pareigas minimi darbuotojai gali pasinaudoti DK nuostatose bei kituose darbo įstatymuose jiems nustatytomis teisėmis.
Dėl ne viso darbo laiko nustatymo. Darbuotojams, auginantiems vaikus iki trijų metų, ar darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, remiantis DK 146 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatyta teisė reikalauti, kad jiems būtų nustatytas ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas, t. y. remiantis minima nuostata, šie darbuotojai ugdymo nutraukimo trukmei gali reikalauti jiems nustatyti ne visą darbo laiką.
Pažymėtina, kad, remiantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, ne visas darbo laikas gali būti nustatomas šiais būdais:
1) sumažinant savaitės darbo dienų skaičių, arba
2) sutrumpinant darbo dieną (pamainą), arba
3) darant ir viena, ir kita.
Taip pat ne visas darbo laikas darbo diena gali būti suskaidoma dalimis, pavyzdžiui, nustatoma ne visa darbo diena sumažinant darbo laiką dviem valandomis prieš pertrauką pailsėti ir pavalgyti, po pertraukos tęsiant darbą (DK 146 straipsnio 2 dalis).
Darbuotojas, ketindamas pasinaudoti minima teise, remiantis Su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka susijusių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 1508 (Žin. 2004, Nr. 173-6406) (toliau – Aprašas) nuostatomis, pateikia darbdaviui savo prašymą, nurodydamas pageidaujamą ne viso darbo laiko dienos, savaitės darbo trukmę, jos įgyvendinimo būdą (-us) bei laikotarpį, kuriam prašo nustatyti ne visą darbo laiką. Darbdavys, remiantis Aprašo 2 punktu, šį prašymą privalo išnagrinėti ir raštu informuoti darbuotoją ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prašymo gavimo dienos, jeigu prašyme nėra nurodyta ne viso darbo laiko nustatymo data.
Atkreiptinas dėmesys, kad šalims susitarus dėl ne viso darbo laiko, darbuotojui darbo užmokestis mokamas už faktiškai dirbtą laikotarpį, jei šalys nesusitarė kitaip.
Dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Darbuotojai, auginantys nepilnamečius vaikus, laikotarpiui, kuriam dėl epidemijos paskelbimo yra nutrauktas ugdymo procesas ugdymo įstaigose, susitarę su darbdaviu, galėtų pasinaudoti teise į sukauptas kasmetines atostogas, arba teise į kasmetines atostogas už einamuosius metus.
Tuo atveju, jei darbovietėje, remiantis DK 169 straipsnio 2 dalimi, lokaliniais teisės aktais yra patvirtinta kasmetinių atostogų suteikimo eilė, darbuotojas gali pasinaudoti DK 174 straipsnio 2 dalimi, ir, susitarus su darbdaviu, perkelti kasmetines atostogas ir jomis pasinaudoti ugdymo proceso nutraukimo laikotarpiui.
Dėl nemokamų atostogų. Darbuotojai, auginantys nepilnamečius vaikus, neketindami pasinaudoti teise į ne visą darbo laiką, neesant galimybei pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, gali pasinaudoti teise į nemokamas atostogas. Taigi, darbuotojai, auginantys vaiką iki keturiolikos metų, turi teisę į keturiolikos kalendorinių dienų trukmės nemokamas atostogas (DK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktas); darbuotojai, auginantys neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, gali naudotis iki trisdešimties kalendorinių dienų trukmės nemokamomis atostogomis (DK 184 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai – tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai) gali būti suteikiamos iki trijų mėnesių trukmės nemokamos atostogos (DK 184 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
DK 184 str. 1 d. išvardinti atvejai, kada darbuotojo reikalavimu suteikiamos nemokamos atostogos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, kad darbdavys privalo suteikti nemokamas atostogas, jei yra DK 184 str. nustatyti pagrindai.
Atkreiptinas dėmesys, kad DK 170 straipsnyje yra nustatyta nemokamų atostogų trukmė, kuri yra įskaičiuojama į stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Trukmė, viršijanti minimą laikotarpį, nėra įtraukiamą į nurodytą stažą.
Pastebėta, kad praktinėje darbo teisinių santykių raidoje susiklosto situacijos, kada darbuotojui tiesiog būtina pasinaudoti nemokamomis atostogomis, tačiau nėra DK 184 str. nustatytų pagrindų. Šiuo aspektu paminėtina, kad DK 185 str. nustato, jog kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja DK. Šis straipsnis išreiškia įstatymų leidėjo valią dėl tam tikro dispozityvaus (galimo) šalių susitarimo dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų, todėl besąlygiškai drausti kitus atvejus, VDI nuomone, būtų neprotinga. Šios lengvatos, išskyrus papildomą lengvatą pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, negali būti nustatytos kolektyvinėse ir darbo sutartyse, sudaromose įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat sutartyse, sudaromose Lietuvos banke.
Pažymėtina, kad iniciatyvos teisė prašyti nemokamų atostogų kitais, nei DK 184 str. nustatytais atvejais, priklauso darbuotojui, o darbdavys, įvertinęs darbuotojo prašymą ir tikslo pagrįstumą, gali tokias nemokamas atostogas suteikti. VDI specialistų nuomone, nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ne tik kolektyvinėje sutartyje ir DK 184 str. 1 d. numatytais atvejais, bet ir kitais atvejais, kada tai objektyviai būtina ir kada darbo teisinių santykių šalių valia tinkamai išreikšta bei suderinta (DK 35 str.; DK 185 str.).
Dėl neatvykimo į darbą administracijai leidus. Darbuotojai, auginantys mažamečius vaikus, taip pat turi teisę, remiantis DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktu, epidemijos laikotarpiu prašyti darbdavio neatvykti į darbą administracijos leidimu. Minimo laikotarpio trukmė nėra reglamentuota nei DK, nei kitų darbo įstatymų, todėl šalys, t. y. darbuotojas ir darbdavys, susitaria, kokiam laikotarpiui darbuotojui leidžiama neatvykti į darbą. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, remiantis Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarka), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78, 33 punktu, šis laikas žymimas sutartiniu žymėjimu „ND“.
Neatvykimo į darbą administracijos leidimu laikotarpį tikslinga įforminti įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo įsakymu ar kitu vietiniu teisės aktu.
Atkreiptinas dėmesys, kad minimas laikotarpis neįsiskaičiuoja į stažą kasmetinėms atostogoms gauti.
Dėl karantino paskelbimo
DK 123 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta darbdaviui teisė nušalinti darbuotoją neesant jo kaltės nuo darbo (pareigų) įstatymų nustatytais pagrindais.
Karantino režimo paskelbimas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo ( Žin., 1996, Nr. 104-2363) 21 straipsnio nuostatomis.
Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ( Žin., 2000, Nr. 111-3574) (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad kai teisės aktų nustatyta tvarka ypač pavojingų arba nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų židiniuose nustatomas karantino režimas, ligos pašalpa dėl šios priežasties nušalintiems nuo darbo apdraustiesiems asmenims mokama Įstatymo nustatyta tvarka visą nušalinimo nuo darbo laikotarpį iki karantino atšaukimo. Užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų metu, kai apdraustasis asmuo nuo darbo laikinai nušalinamas kaip užkrečiamosios ligos sukėlėjo nešiotojas ir negalima jo perkelti į kitą darbą, ligos pašalpa apskaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį, gautą tik toje darbovietėje, kurioje apdraustasis asmuo nušalintas nuo darbo, ir mokama Įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis).
Papildomai atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad kai teisės aktų nustatyta tvarka vaikų įstaigose nustatomas infekcijų plitimą ribojantis režimas ir dėl to atsirado būtinybė prižiūrėti vaiką, ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų mokama Įstatymo nustatyta tvarka.
Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, remiantis Tvarkos priedo 31 punktu, minimas laikas yra žymimas sutartiniu žymėjimu „NN“.