Darbdaviai, siekdami kiek įmanoma apsaugoti įmonės, įstaigos, organizacijos ar kito organizacinio darinio, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, komercines ar technologines paslaptis bei apsidrausti nuo galimos konkurencijos, kai darbuotojas gali panaudoti žinias, informaciją apie buvusio darbdavio veiklą, klientų sąrašus, kainų politiką, kitą konfidencialią informaciją, vis dažniau kartu su darbo sutartimi sudaro nekonkuravimo susitarimus, kuriais darbuotojas įsipareigoja pasibaigus darbo sutarčiai kurį laiką nekonkuruoti su darbdaviu – nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu.
Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 16 str. 4 d. asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.
Atsižvelgiant į nekonkuravimo susitarimų teisinę prigimtį pažymėtina, jog nei DK nei kituose darbo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra normų, tiesiogiai reguliuojančių nekonkuravimo susitarimus, todėl darbo sutartyje inkorporuotas nekonkuravimo susitarimas galėtų būti vertinamas kaip galiojantis civilinis teisinis susitarimas, sukuriantis jo šalims civilines teises ir pareigas. Tai pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007, kurioje Teismas konstatavo, kad DK normos nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja, todėl nekonkuravimo susitarimas šalių sudarytas joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams, ir remiantis tuo susitarimu tarp šalių yra atsiradę civiliniai teisiniai santykiai, kuriems DK netaikytinas. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pagal įstatymo analogiją, sudarant nekonkuravimo susitarimus tarp darbuotojo ir darbdavio, taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, bei CK 1.5 straipsnis „Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas“. Taip pat buvo pažymėta, jog ginčai dėl nekonkuravimo susitarimų teismuose turi būti nagrinėjami bendra tvarka, netaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XX skyriaus „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ normų.
Minėtoje nutartyje taip pat buvo suformuluotos ir pagrindinės gairės (kryptys), kuriomis turi vadovautis šalys sudarydamos nekonkuravimo susitarimus bei teismai spręsdami dėl tokio susitarimo teisėtumo:
– nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jis, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju). Nekonkuravimo susitarimų sudarymas turėtų priklausyti nuo atliekamų darbuotojo darbo funkcijų ar užimamų pareigų ir negalėtų būti suformuluotas taip, kad asmeniui būtų užkirstas kelias dirbti visus darbus pagal savo profesiją ir specialybę;
– nekonkuravimo susitarime turėtų būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, o vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas, kuo mažiau varžant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus ir jai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją, kurią darbdavys turi mokėti per visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Galiojantys įstatymai nereglamentuoja, koks konkretus kompensacijos dydis turėtų būti mokamas, todėl tai yra šalių susitarimo bei derybų klausimas. Šalys, nustatydamos, kokia kompensacija būtų teisinga, turėtų atsižvelgti į daugelį aplinkybių – į buvusį darbuotojo atlyginimą, darbdavio gaunamą pelną, konkuravimo galimybes toje rinkos sferoje ir pan.;
– teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis);
– nekonkuravimo susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį). Kadangi nekonkuravimo susitarimas savaime neprieštarauja įstatymams, tai jis, kaip sandoris, priskirtinas nuginčijamiems sandoriams.
Apibendrinant aukščiau išdėstytas nuostatas pažymėtina, jog nors nekonkuravimo susitarimas ir yra sudaromas tarp darbuotojo ir darbdavio bei yra susijęs su darbo funkcijų atlikimu, tačiau pagal savo teisinę prigimtį jis laikomas civiliniu nuginčijamu sandoriu, kuriam taikomos CK nuostatos. Kadangi nekonkuravimo susitarimais neišvengiamai yra ribojamos juos pasirašiusių darbuotojų teisės ir laisvės, kurių pagrindinė – Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, todėl tiek sudarant tokius susitarimus, tiek juos vykdant turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgiama į tai, kad nekonkuravimo susitarimai jokiu būdu negali būti sudaromi su kiekvienu darbuotoju ir juose turi būti įtvirtinta pusiausvyra tarp darbdavio ir darbuotojo interesų numatant darbuotojui sąžiningą ir teisingą kompensaciją.
