Pažymėtina, kad DK 176 str. 2 d. (Žin., 2002, Nr. 64-2569) įtvirtinta bendroji taisyklė, jog darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas.
Kadangi darbuotojo teisė į kasmetines atostogas derintina su darbdaviu nepažeidžiant vienas kito interesų, darbuotojas, siekdamas teisėtų lūkesčių darbo užmokestį už atostogas gauti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki jų pradžios, turėtų tinkamai išreikšti savo valią. DK neįtvirtina konkretaus termino, prieš kiek laiko iki pageidaujamų atostogų pradžios darbuotojas turėtų išreikšti savo valią, pateikdamas prašymą darbdaviui. Akivaizdu, kai darbuotojas pateikia prašymą dėl atostogų suteikimo likus trims ir mažiau dienų iki jų pradžios, tokiu savo veikimu sukuria padėtį, jog darbdavys negalės įgyvendinti savo pareigos už jas apmokėti DK 176 str. 2 d. nustatytais terminais. Pavyzdžiui, Jūsų pateiktu atveju, darbuotojas gruodžio 23 d. pateikė prašymą dėl atostogų nuo gruodžio 27 d., tai yra prieš tris kalendorines dienas; visos šios dienos yra švenčių dienos, todėl darbdavys niekaip negalės priimti sprendimo dėl atostogų suteikimo bei įgyvendinti savo pareigą jas apmokėti DK 176 str. 2 d. nustatytais terminais. Toks darbuotojo veikimas laikytinas ne jo kalte DK 176 str. 2 d. prasme, o valios išraiška nukrypti nuo minėtoje normoje įtvirtintos apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarkos.
Kita vertus, draudimo susitarti dėl kasmetinių atostogų suteikimo likus trims ar mažiau dienų iki jų pradžios bei dėl kitokios, nei nustatyta DK 176 str. 2 d. apmokėjimo už jas tvarkos, įstatymas nenustato, todėl darbo sutarties šalys galėtų susitarti tiek dėl prašymo suteikti atostogas pateikimo terminų, tiek dėl apmokėjimo tvarkos. Tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 4 str. 4 d. ir DK 35 str. 1 d.).
Tokia pozicija pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje (c. b. Nr. 3K-7-149/2012), kurioje konstatuota, jog ,, <…> svarbu, kad susitarime būtų išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas gali būti išreikštas tiek raštu, pavyzdžiui, prašyme nurodant, kad darbuotojas sutinka gauti apmokėjimą už kasmetines atostogas kartu su darbo užmokesčiu (ar kitu laiku), tiek konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, darbuotojui pateikiant prašymą dėl atostogų likus vienai dienai iki jų pradžios, o darbdaviui tokį prašymą tenkinant. Tokie šalių veiksmai atskleidžia jų suderintą valią nukrypti nuo DK 176 str. 2 d. įtvirtintos taisyklės ir nustatyti individualią apmokėjimo tvarką. Taip darbuotojas išreiškia valią atsisakyti teisės reikalauti, kad šiuo pagrindu kasmetinės atostogos būtų pratęsiamos, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas“.
Apibendrinant išdėstytą teiktina išvada, jog darbuotojui pareiškus savo valią dėl atostogų suteikimo prieš tris dienas ar trumpesnį terminą, nekyla DK 176 str. 2 d. nustatytos teisinės normos taikymo pagrindo, nes darbuotojos šios garantijos atsisako.
