Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 109 straipsnio 2 dalis numato, jog neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar kolektyvinės sutartys arba kai darbuotojas priimamas į naujai steigiamą darbo vietą. Darytinas išvada, kad taikant DK numatytas išimtis, darbuotojui dirbant nuolatinio pobūdžio darbą, darbdavys ne visada yra įpareigotas su juo sudaryti neterminuotą darbo sutartį. Kaip minėta, DK numato, kad specialioji norma gali nustatyti kitokį reguliavimą, nei bendroji, ir konkurencijos atveju bus taikoma specialioji norma. Teisės teorijoje pripažįstama, kad dėl viešo intereso, esant objektyviam pagrindui, nuolatiniam darbui galimas terminuotų sutarčių sudarymas, nors tai sumažina darbuotojų subjektinių teisių apimtį.
1999 m. birželio 28 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punkto 1 dalis numato, jog tam, kad nebūtų galima piktnaudžiauti sudarant terminuotas darbo sutartis, valstybės narės nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių: objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą; maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę; tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių. Tarybos direktyvos 1999/70/EB 5 punkto 1 dalies a papunktis neriboja teisės sudaryti terminuotas darbo sutartis tuo atveju, jei yra objektyvi priežastis. Teisingumo teismas yra išaiškinęs, kad paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimas viešajame sektoriuje būtų nelaikomas pateisinamu vien dėl to, kad šios sutartys pagrįstos teisės aktuose numatytomis nuostatomis, pagal kurias leidžiama atnaujinti darbo sutartis, tačiau jis gali būti pateisinamas tuo atveju, kai siekiama tenkinti tam tikras laikinas reikmes ir realiai šios reikmės nėra nuolatinės ir ilgalaikės.
Aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas (Žin., 2009, Nr. 54-2140) numato tik terminuotų sutarčių sudarymo galimybę, išskyrus atvejį, kai antrą kartą iš eilės laimimas konkursas dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms (Mokslo ir studijų įstatymo 61 straipsnis, 65 straipsnio 1,4 dalys). Mokslo ir studijų institucijos gali ne ilgiau kaip 2 metams kviesti dėstytojus ir mokslo darbuotojus dirbti pagal terminuotą darbo sutartį (Mokslo ir studijų įstatymo 61 straipsnio 1 dalis).
Dėstytojai bei mokslo darbuotojai (išskyrus kviestinius dėstytojus ir mokslo darbuotojus) į pedagogines pareigas skiriami laimėjus viešą konkursą pareigoms eiti, laimėjusio viešą konkursą darbuotojo kadencijos trukmė – penkeri metai, vadinasi su juo sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams. Su kviestiniais dėstytojais ir mokslo darbuotojais gali būti sudaromos terminuotos darbo sutartys ne ilgiau kaip 2 metų laikotarpiui. Taigi Mokslo ir studijų įstatymas nenumato galimybės iškart laimėjus konkursą arba priimant į pareigas kviestinius dėstytojus ir mokslo darbuotojus su jais sudaryti neterminuotas darbo sutartis. Darytina išvada, kad visiems dėstytojams ir mokslo darbuotojams taikoma vienoda terminuotų sutarčių sudarymo tvarka.
Šiuo atveju darbdavys, sudarydamas terminuotas darbo sutartis, naudojasi Mokslo ir studijų įstatymo suteikta galimybe sudaryti terminuotas darbo sutartis, nes studijų proceso organizavimas iš dalies objektyviai priklauso ne tik nuo darbdavio valios, bet ir nuo besimokančių studentų skaičiaus, nes sumažėjus studentų skaičiui, atitinkamai sumažėja ir pedagoginės darbo jėgos poreikis.
