Apmokėjimas už prastovos laiką reglamentuotas DK 195 straipsnyje – prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą (DK 195 str. 1 d.). Jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (DK 195 str. 3 d.).
Vadovaujantis minėtomis nuostatomis, dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio atlygis darbuotojams turi būti mokamas tais atvejais, kai darbovietėje yra galimybė pasiūlyti darbuotojų profesiją, specialybę ir kvalifikaciją atitinkantį kitą darbą, kurį jie galėtų dirbti nepakenkdami savo sveikatai, tačiau toks darbas nepasiūlomas. Tuo tarpu įmonėje nesant kito darbo, į kurį prastovos atveju galėtų būti laikinai perkeliami darbuotojai, taikytina DK 195 straipsnio 1 dalis – darbuotojams prastovos metu turi būti mokamas ne mažesnis nei Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą.