Remiantis Darbo kodekso 180 str. 4 d., visais atvejais (išskyrus, kai įmonė visiškai likviduojama), kai darbuotojas sugrįžta į darbą po vaiko priežiūros atostogų, jam turi būti suteikiama darbo sutartyje sulygta darbo vieta (pareigos).
Pažymėtina, kad švietimo ugdymo įstaigose, dėl daugelyje savivaldybių paskelbtos epidemijos, yra nutrauktas vaikų ugdymo procesas. Darbuotojai, kurių mažamečiai vaikai lankė šias įstaigas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos vaikų teisių pagrindų įstatymo nuostatomis, turi užtikrinti savo vaikų saugumą, puoselėti jų sveikatą bei gerbūvį. Siekdami įgyvendinti šias pareigas minimi darbuotojai gali pasinaudoti DK nuostatose bei kituose darbo įstatymuose jiems nustatytomis teisėmis. Dėl ne viso darbo laiko nustatymo. Darbuotojams, auginantiems vaikus iki trijų metų, ar darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, remiantis DK 146 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatyta teisė reikalauti, kad jiems būtų nustatytas ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas, t. y. remiantis minima nuostata, šie darbuotojai ugdymo nutraukimo trukmei gali reikalauti jiems nustatyti ne visą darbo laiką. Pažymėtina, kad, remiantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, ne visas darbo laikas gali būti nustatomas šiais būdais: 1) sumažinant savaitės darbo dienų skaičių, arba 2) sutrumpinant darbo dieną (pamainą), arba 3) darant ir viena, ir kita. Taip pat ne visas darbo laikas darbo diena gali būti suskaidoma dalimis, pavyzdžiui, nustatoma ne visa darbo diena sumažinant darbo laiką dviem valandomis prieš pertrauką pailsėti ir pavalgyti, po pertraukos tęsiant darbą (DK 146 straipsnio 2 dalis). Darbuotojas, ketindamas pasinaudoti minima teise, remiantis Su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka susijusių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 1508 (Žin. 2004, Nr. 173-6406) (toliau – Aprašas) nuostatomis, pateikia darbdaviui savo prašymą, nurodydamas pageidaujamą ne viso darbo laiko dienos, savaitės darbo trukmę, jos įgyvendinimo būdą (-us) bei laikotarpį, kuriam prašo nustatyti ne visą darbo laiką. Darbdavys, remiantis Aprašo 2 punktu, šį prašymą privalo išnagrinėti ir raštu informuoti darbuotoją ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prašymo gavimo dienos, jeigu prašyme nėra nurodyta ne viso darbo laiko nustatymo data. Atkreiptinas dėmesys, kad šalims susitarus dėl ne viso darbo laiko, darbuotojui darbo užmokestis mokamas už faktiškai dirbtą laikotarpį, jei šalys nesusitarė kitaip. Dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Darbuotojai, auginantys nepilnamečius vaikus, laikotarpiui, kuriam dėl epidemijos paskelbimo yra nutrauktas ugdymo procesas ugdymo įstaigose, susitarę su darbdaviu, galėtų pasinaudoti teise į sukauptas kasmetines atostogas, arba teise į kasmetines atostogas už einamuosius metus. Tuo atveju, jei darbovietėje, remiantis DK 169 straipsnio 2 dalimi, lokaliniais teisės aktais yra patvirtinta kasmetinių atostogų suteikimo eilė, darbuotojas gali pasinaudoti DK 174 straipsnio 2 dalimi, ir, susitarus su darbdaviu, perkelti kasmetines atostogas ir jomis pasinaudoti ugdymo proceso nutraukimo laikotarpiui. Dėl nemokamų atostogų. Darbuotojai, auginantys nepilnamečius vaikus, neketindami pasinaudoti teise į ne visą darbo laiką, neesant galimybei pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, gali pasinaudoti teise į nemokamas atostogas. Taigi, darbuotojai, auginantys vaiką iki keturiolikos metų, turi teisę į keturiolikos kalendorinių dienų trukmės nemokamas atostogas (DK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktas); darbuotojai, auginantys neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, gali naudotis iki trisdešimties kalendorinių dienų trukmės nemokamomis atostogomis (DK 184 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai – tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai) gali būti suteikiamos iki trijų mėnesių trukmės nemokamos atostogos (DK 184 straipsnio 1 dalies 3 punktas). DK 184 str. 1 d. išvardinti atvejai, kada darbuotojo reikalavimu suteikiamos nemokamos atostogos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, kad darbdavys privalo suteikti nemokamas atostogas, jei yra DK 184 str. nustatyti pagrindai. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 170 straipsnyje yra nustatyta nemokamų atostogų trukmė, kuri yra įskaičiuojama į stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Trukmė, viršijanti minimą laikotarpį, nėra įtraukiamą į nurodytą stažą. Pastebėta, kad praktinėje darbo teisinių santykių raidoje susiklosto situacijos, kada darbuotojui tiesiog būtina pasinaudoti nemokamomis atostogomis, tačiau nėra DK 184 str. nustatytų pagrindų. Šiuo aspektu paminėtina, kad DK 185 str. nustato, jog kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja DK. Šis straipsnis išreiškia įstatymų leidėjo valią dėl tam tikro dispozityvaus (galimo) šalių susitarimo dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų, todėl besąlygiškai drausti kitus atvejus, VDI nuomone, būtų neprotinga. Šios lengvatos, išskyrus papildomą lengvatą pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, negali būti nustatytos kolektyvinėse ir darbo sutartyse, sudaromose įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat sutartyse, sudaromose Lietuvos banke. Pažymėtina, kad iniciatyvos teisė prašyti nemokamų atostogų kitais, nei DK 184 str. nustatytais atvejais, priklauso darbuotojui, o darbdavys, įvertinęs darbuotojo prašymą ir tikslo pagrįstumą, gali tokias nemokamas atostogas suteikti. VDI specialistų nuomone, nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ne tik kolektyvinėje sutartyje ir DK 184 str. 1 d. numatytais atvejais, bet ir kitais atvejais, kada tai objektyviai būtina ir kada darbo teisinių santykių šalių valia tinkamai išreikšta bei suderinta (DK 35 str.; DK 185 str.). Dėl neatvykimo į darbą administracijai leidus. Darbuotojai, auginantys mažamečius vaikus, taip pat turi teisę, remiantis DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktu, epidemijos laikotarpiu prašyti darbdavio neatvykti į darbą administracijos leidimu. Minimo laikotarpio trukmė nėra reglamentuota nei DK, nei kitų darbo įstatymų, todėl šalys, t. y. darbuotojas ir darbdavys, susitaria, kokiam laikotarpiui darbuotojui leidžiama neatvykti į darbą. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, remiantis Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarka), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78, 33 punktu, šis laikas žymimas sutartiniu žymėjimu „ND“. Neatvykimo į darbą administracijos leidimu laikotarpį tikslinga įforminti įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo įsakymu ar kitu vietiniu teisės aktu. Atkreiptinas dėmesys, kad minimas laikotarpis neįsiskaičiuoja į stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Dėl karantino paskelbimo DK 123 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta darbdaviui teisė nušalinti darbuotoją neesant jo kaltės nuo darbo (pareigų) įstatymų nustatytais pagrindais. Karantino režimo paskelbimas yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo ( Žin., 1996, Nr. 104-2363) 21 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ( Žin., 2000, Nr. 111-3574) (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad kai teisės aktų nustatyta tvarka ypač pavojingų arba nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų židiniuose nustatomas karantino režimas, ligos pašalpa dėl šios priežasties nušalintiems nuo darbo apdraustiesiems asmenims mokama Įstatymo nustatyta tvarka visą nušalinimo nuo darbo laikotarpį iki karantino atšaukimo. Užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų metu, kai apdraustasis asmuo nuo darbo laikinai nušalinamas kaip užkrečiamosios ligos sukėlėjo nešiotojas ir negalima jo perkelti į kitą darbą, ligos pašalpa apskaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį, gautą tik toje darbovietėje, kurioje apdraustasis asmuo nušalintas nuo darbo, ir mokama Įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 11 straipsnio 3 dalis). Papildomai atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad kai teisės aktų nustatyta tvarka vaikų įstaigose nustatomas infekcijų plitimą ribojantis režimas ir dėl to atsirado būtinybė prižiūrėti vaiką, ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų mokama Įstatymo nustatyta tvarka. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, remiantis Tvarkos priedo 31 punktu, minimas laikas yra žymimas sutartiniu žymėjimu „NN“.
Atsižvelgiant į susiklosčiusį asmeninio pobūdžio darbo teisinį santykį, nepertraukiamasis darbo stažas kasmetinėms papildomoms atostogoms gauti skaičiuojamas pagal pagrindinio darbo sutartį.
DK 191 straipsnio 5 punkte numatyta, kad darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas, jog darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas; tokiomis sąlygomis, be kita ko, laikomos saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos (saugumo technikos taisyklių ir normų laikymasis, reikiamas apšvietimas, šildymas, ventiliacija, triukšmo, spinduliavimo, vibravimo ir kitų žalingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų sveikatą, pašalinimas ir kt.). DK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme; o 261 straipsnio 1 dalyje – jog kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. DK 168 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad kasmetinės papildomos atostogos suteikiamos darbuotojams už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų; o 2 dalyje – jog kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 497 patvirtintų Kasmetinių papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos ( Žin., 2003, Nr. 39-1787) 1.1 punkte įtvirtinta, kad kasmetinės papildomos atostogos suteikiamos už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų, – darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius), kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, – iki 5 kalendorinių dienų, skaičiuojamų priklausomai (proporcingai) nuo to, kiek iš viso valandų jie dirbo tokioje aplinkoje tais metais, už kuriuos suteikiamos atostogos, t.y. tuo atveju, jeigu tokioje aplinkoje dirbta nuo 80 iki 100 procentų darbo laiko, suteikiamos 5 kalendorinės dienos, nuo 60 iki 80 procentų – 4 kalendorinės dienos, nuo 40 iki 60 procentų – 3 kalendorinės dienos, nuo 20 iki 40 procentų – 2 kalendorinės dienos, iki 20 procentų – 1 kalendorinė diena. Darbdavį atstovaujantis asmuo (įmonės vadovas) ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai (įmonės administracijos darbuotojas), vadovaujantis Profesinės rizikos vertinimo bendraisiais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-457/V-961 (Žin., 2012, Nr. 126-6350), nustato darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius), kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma.
DK 174 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad perkelti kasmetines atostogas leidžiama tik darbuotojo prašymu arba sutikimu. Kasmetinės atostogos taip pat perkeliamos, kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas (DK 174 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu dėl laikino nedarbingumo darbuotojas negali panaudoti kasmetinėmis atostogomis iki jų pradžios, jam susitarus su administracija kasmetinės atostogos perkeliamos kitam laikui. Jei tokios priežastys atsirado kasmetinių atostogų metu, kasmetinės atostogos pratęsiamos atitinkamą dienų skaičių arba darbuotojui susitarus su administracija nepanaudotų kasmetinių atostogų dalis perkeliama į kitą laiką. Perkeltos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos tais pačiais darbo metais. Darbuotojo prašymu arba sutikimu nepanaudotų kasmetinių atostogų dalis gali būti perkeliama ir pridedama prie kitų darbo metų kasmetinių atostogų (DK 174 straipsnio 3 dalis). Remiantis išdėstytu manytina, kad DK 174 straipsnyje yra nustatyta darbuotojui, kuris atostogų metu tapo nedarbingu, teisė pasirinkti vieną iš galimybių, numatytų aptariamoje nuostatoje, t. y. arba jas prasitęsti, arba perkelti. Darbdavys, gavęs darbuotojo prašymą dėl kasmetinių atostogų perkėlimo, turi jas perkelti, o ne pratęsti. Tuo atveju, jei, perkėlus darbuotojo prašomas kasmetines atostogas, nesutampa jau išmokėto darbo užmokesčio už kasmetines atostogas suma, tenkanti tai daliai atostogų, kuria darbuotojas dėl ligos negalėjo pasinaudoti, su suma, kuri tektų perkeltų atostogų laikotarpiui, darbdavys turėtų perskaičiuoti atostoginius.
DK 169 straipsnyje yra nustatyta kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, t. y. minimam straipsnyje yra įtvirtinta, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais (DK 169 straipsnio 1 dalis), ir už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu (DK 169 straipsnio 2 dalis). Paminėtina, kad Įstatymo leidėjas įpareigojo kasmetines atostogas darbuotojui suteikti už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais. Tokia atostogų suteikimo tvarka siekiama išvengti atostogų perkėlimo į kitus metus, nes šis perkėlimas „iškreipia kasmetinių atostogų, kaip laiko, skirto darbuotojui pasilsėti ir darbingumui susigrąžinti, prasmę“ (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. II tomas. – Vilnius: Justitia, 2004. P. 230). Tačiau įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į darbuotojo teisėtus interesus, susijusius su kasmetiniu poilsiu, bei į kasmetinių atostogų tikslą, nustatė darbdaviui šią pareigą, bet nenustatė darbuotojui pareigos išnaudoti visas jam priklausančias kasmetines atostogas per einamuosius savo darbo metus tais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių darbuotojas negali jomis pasinaudoti, t. y. dėl darbuotojo ligos ir pan. Taigi, tuo atveju, jei darbuotojas piktybiškai per savo darbo metus nesinaudoja teise į kasmetines atostogas, bei darbdavio reikalavimu atsisako suderinti savo kasmetinių atostogų laiką, darbdavys, vykdydamas DK 169 straipsnyje nustatytą pareigą, pats turėtų savo nuožiūra nustatyti darbuotojo kasmetinių atostogų laiką, bei tai patvirtinti savo lokaliniais teisės aktais.
Tuo atveju, jei darbuotojui taikoma suminė darbo laiko apskaita, vadovaujantis DK 149 straipsnio 2 dalimi, jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu viršijamas tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojams jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka, mokant už šį papildomą poilsio laiką vidutinį darbo užmokestį, ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu darbuotojas dėl nuo darbdavio priklausančių priežasčių dirba mažiau, negu tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, už faktiškai dirbto laiko ir nustatyto darbo laiko skirtumą yra apmokama kaip už prastovą (DK 195 straipsnio 1 dalis). Paminėtina, kad DK nuostatos nenumato galimybės darbuotojo, kuriam netaikoma suminė darbo laiko apskaita, viršvalandinio darbo, numatyto DK 151 straipsnyje, kompensuoti laisvu darbo laiku, todėl šiuo atveju viršvalandžiai privalomai apmokami DK 193 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje.
Paminėtina, kad DK 169 straipsnis reglamentuoja kasmetinių atostogų suteikimo tvarką. Kasmetinės atostogos už kiekvienus darbo metus suteikiamos tais pačiais darbo metais. Už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. DK 169 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 4 dalies 2 punkte įtvirtinta nėščios moters teisė pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, t. y. moteris, pateikusi darbdaviui pažymą apie nėštumą, turi teisę į kasmetines atostogas nepriklausomai nuo to, ar ji turi 6 mėnesių nepertraukiamąjį darbo stažą toje įmonėje, o darbdavys privalo nėščiai darbuotojai šias atostogas suteikti jos pageidaujamu laiku. Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – LAT) yra konstatavęs, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas) (LAT 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis c. b. A. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Lautra motors“ Nr. 3K-3-437/2008). Pažymime, kad DK nuostatos nedraudžia darbuotojui prašyti pasinaudoti visomis kasmetinėmis atostogomis nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jos suteikiamos, o darbdaviui – suteikti darbuotojui už einamus metus visas kasmetines atostogas jo prašomu laikotarpiu. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Paminėtina, kad DK 184 straipsnyje yra numatyta nemokamų atostogų suteikimo tvarka, t. y. DK 184 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta teisė į: 1) nemokamas keturiolikos kalendorinių dienų atostogas darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų. 2) darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų – iki trisdešimties kalendorinių dienų; 3) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai – tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu); šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių; 4) neįgaliajam – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus; 5) darbuotojui, vienam slaugančiam neįgalųjį, kuriam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas – iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku; 6) darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį – tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga; 7) santuokai sudaryti – ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos; 8) mirusio šeimos nario laidotuvėms – ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos. DK 184 str. 1 d. išvardinti atvejai, kada darbuotojo reikalavimu suteikiamos nemokamos atostogos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, kad darbdavys privalo suteikti nemokamas atostogas, jei yra DK 184 str. nustatyti pagrindai. Pastebėta, kad praktinėje darbo teisinių santykių raidoje susiklosto situacijos, kada darbuotojui tiesiog būtina pasinaudoti nemokamomis atostogomis, tačiau nėra DK 184 str. nustatytų pagrindų. Šiuo aspektu paminėtina, kad DK 185 str. nustato, jog kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja DK. Šis straipsnis išreiškia įstatymų leidėjo valią dėl tam tikro dispozityvaus (galimo) šalių susitarimo dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų, todėl besąlygiškai drausti kitus atvejus, VDI nuomone, būtų neprotinga. Pažymėtina, kad iniciatyvos teisė prašyti nemokamų atostogų kitais, nei DK 184 str. nustatytais atvejais, priklauso darbuotojui, o darbdavys, įvertinęs darbuotojo prašymą ir tikslo pagrįstumą, gali tokias nemokamas atostogas suteikti. VDI specialistų nuomone, nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ne tik kolektyvinėje sutartyje ir DK 184 str. 1 d. numatytais atvejais, bet ir kitais atvejais, kada tai objektyviai būtina ir kada darbo teisinių santykių šalių valia tinkamai išreikšta bei suderinta (DK 35 str.; DK 185 str.). Taip pat kitais atvejais, t. y, šiuo konkrečiu atveju dėl nemokamų atostogų suteikimo nėščiai darbuotojai, kurie nėra aptarti nei DK 184 straipsnyje, nei įmonės kolektyvinėje sutartyje, darbuotojas gali pasinaudoti teise neatvykti į darbą administracijai leidus. Paminėtina, kad DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina neatvykimas į darbą administracijos leidimu, ir šis laikas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtinto Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo priedo 33 punktu, žymimas sutartiniu žymėjimu „ND“. Pažymėtina, kad nei DK, nei kiti norminiai teisės aktai nenumato neatvykimo į darbą administracijos leidimu pagrindų bei nereglamentuoja minėto neatvykimo į darbą trukmės, todėl tiek priežastys, dėl kurių darbdavys leidžia darbuotojui neatvykti į darbą, tiek minimo neatvykimo trukmė yra nustatoma šalių susitarimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai, remiantis DK 4 straipsnio 4 dalimi, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Neatvykimo į darbą administracijos leidimu laikotarpį tikslinga įforminti įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo įsakymu ar kitu vietiniu teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, kad neatvykimas į darbą administracijos leidimu, vadovaujantis DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nėra įskaitomas į darbo laiką, todėl už šį laikotarpį darbdavys nemoka darbuotojui darbo užmokesčio, bei šis laikotarpis neįsiskaičiuoja į stažą kasmetinėms atostogoms gauti.
DK 169 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. Už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais (DK 169 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas). Remiantis išdėstytu darytina išvada, kad DK 169 straipsnio 2 dalies norma yra dispozityvi ir leidžia darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl atostogų suteikimo eilės kolektyvinėje sutartyje, darbo grafike ar kituose įmonės vietiniuose teisės aktuose, tačiau ją įgyvendinus ir priėmus susitarimą dėl atostogų suteikimo eilės, šis susitarimas tampa šalims abipusiu privalomu įsipareigojimu. Paminėtina ir tai, kad DK 169 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kokia forma turi būti sudaroma atostogų eilė, t. y. įstatyme nėra reikalavimo sudaryti ją rašytine forma, kaip, pavyzdžiui, DK 99 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas raštu sudaryti darbo sutartį, arba kaip DK 125 straipsnyje yra įtvirtintas reikalavimas raštu pateikti pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo ir t. t. Taigi, aiškinant DK 169 straipsnio 2 dalies nuostatą sistemiškai, darytina išvada, kad kasmetinių atostogų eilės sudarymo tvarka gali būti įtvirtinta lokaliniame teisės akte, ji gali būti įgyvendinama sudarant darbuotojų atostogų grafiką, o taip pat ji gali būti sudaroma ir žodine forma, kuri yra galiojanti, teisėta ir vykdytina, jei atitinka šalių tikrąją valią.
DK 176 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad DK 176 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje yra nustatyta sankcija darbdaviui, t. y. jei darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, už praleistą laiką mokant kaip už atostogas, taigi pagal šią normą savalaikio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas neišmokėjimo pasekmė vienareikšmė – atostogų pratęsimas (pvz., 2000-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2000; 2001-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2001; 2003-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1059/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-1059/2003) taip pat yra konstatavęs, kad tokiu atveju reikalavimą pratęsti atostogas darbdaviui turi pateikti darbuotojas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A756-2056/2010, atsižvelgdamas į DK normas, reglamentuojančias kasmetinių atostogų suteikimo tvarką (DK 165, 169, 172 str.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas esmines kasmetinių atostogų ir apmokėjimo už jas garantijas, šių atostogų suteikimo tvarką, t. y. atostogų laiką, jų suteikimą dalimis ir pan., paliko laisvam šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimui. Taip pat pažymėtina, kad darbuotojo pageidavimas (valia), kad atostogos jam būtų pratęstos (tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį) darbdaviui turi būti aiškiai išreikštas. Jeigu darbuotojas nepageidauja pratęsti atostogų, jos pridedamos prie nepanaudotų atostogų. Taigi, darbuotojas turi galimybę su darbdaviu susitarti, kad vietoj pratęsimo atostogos jam bus suteiktos vėliau, pavyzdžiui, darbuotojui palankesniu ar labiau pageidaujamu metu. Taigi, tuo atveju, jeigu DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka laiku neišmokamas darbo užmokestis už kasmetines atostogas, darbuotojas, informavęs apie neatvykimo į darbą pasibaigus nustatytam kasmetinių atostogų laikui priežastis, turi teisę neatvykti į darbą tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, o darbdavys privalo pratęsti darbuotojo kasmetines atostogas ir už pratęstą laiką apmokėti kaip už kasmetines atostogas. Tais atvejais, kai DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka laiku neišmokamas darbo užmokestis už kasmetines atostogas, o darbuotojas pasibaigus nustatytam kasmetinių atostogų laikui grįžta į darbą, tai tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimu perkeliama į kitą laiką. Perkeltos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos tais pačiais darbo metais. Darbuotojo prašymu arba sutikimu nepanaudotų kasmetinių atostogų dalis gali būti perkeliama ir pridedama prie kitų darbo metų kasmetinių atostogų, jeigu yra objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, dėl ligos), kurioms esant jis negali jomis pasinaudoti einamaisiais darbo metais (DK 174 straipsnis).
DK 180 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad pagal šeimos pasirinkimą motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis. Darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti pakaitomis. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbuotojas, ketinantis pasinaudoti šiomis atostogomis ar grįžti į darbą joms nepasibaigus, apie tai raštu privalo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ilgesnis įspėjimo terminas. Taigi darbdavys, gavęs darbuotojo, turinčio teisę gauti atostogas vaikui prižiūrėti, prašymą, privalo suteikti šias atostogas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 3K-3-423/2005) konstatavo, kad DK 180 straipsnis nesuteikia teisės darbdaviui revizuoti darbuotojo prašomų suteikti atostogų vaikui prižiūrėti trukmės. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai konstatuodamas paaiškino, kad DK 180 straipsnio 1 dalies nuostata, jog atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis, reiškia, kad darbuotojui suteikta teisė pasirinkti, kaip jis naudosis tikslinėmis atostogomis, ir nevertintina kaip suteikianti darbdaviui teisę ignoruoti bei revizuoti darbuotojo, turinčio teisę į atostogas vaikui prižiūrėti, pasirinkimą. Paminėtina, kad teise į vaiko priežiūros atostogas gali pasinaudoti tiek darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, tiek darbuotojas, dirbantis pagal terminuotą darbo sutartį, jos galiojimo laikotarpiu.
DK 179 straipsnyje reglamentuota nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo tvarka. Straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos – septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – septyniasdešimt kalendorinių dienų). Šios atostogos moteriai suteikiamos visos, nepaisant faktiškai iki gimdymo panaudotų dienų skaičiaus. Antrojoje straipsnio dalyje nurodytą, kad už šį atostogų laiką mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta pašalpa. Kitaip nei už kasmetines atostogas, kai vidutinį darbo užmokestį už atostogų laiką moka darbdavys, už nėštumo ir gimdymo atostogas mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nėštumo ir gimdymo atostogos yra tikslinių atostogų rūšis, kurių ypatybė ta, kad teisė į jas atsiranda ne išdirbus tam tikrą nustatytą kalendorinį laikotarpį, o tik atsiradus įstatyme, kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje numatytam tikslui ar aplinkybėms. Darbuotojas, ketinantis pasinaudoti teise į šias atostogas, pateikia darbdaviui nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, kurį išduoda nėščias moteris prižiūrintys asmens sveikatos priežiūros įstaigų gydytojai akušeriai ginekologai arba šeimos gydytojai (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. V-533/A1-189 „Dėl teisės aktų, susijusių su elektroniniais nedarbingumo pažymėjimais bei elektroniniais nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimais, patvirtinimo“ ( Žin., 2005, Nr. 83-3078)). Atkreipiame dėmesį, kad naudotis šia tikslinių atostogų rūšimi yra teisė, o ne pareiga, todėl pasinaudoti ar nepasinaudoti nėštumo ir gimdymo atostogomis sprendžia pati darbuotoja. Taigi, esant išrašytam nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimui, nėščia darbuotoja pati sprendžia, ar jai naudotis aptariama teise, ar ne. Apie priimtą sprendimą darbuotoja turi pranešti darbdaviui. Papildomai pažymime, kad priešingai nei vaiko priežiūros atostogos, nėštumo ir gimdymo atostogos negali būti suteikiamos dalimis, todėl, nusprendus jomis pasinaudoti, darbuotojai jos suteikiamos visos iš karto, nepaisant faktiškai iki gimdymo panaudotų dienų. Tokiu atveju teisę į tikslines vaiko priežiūros atostogas darbuotoja įgis tik pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms. Jei moteris nusprendžia nesinaudoti nėštumo ir gimdymo atostogomis, teisė į vaiko priežiūros atostogas atsiranda nuo vaiko gimimo dienos. Jomis naudotis pagal šeimos pasirinkimą gali motina (įmotė), tėvas (įtėvis), senelė, senelis arba kiti giminaičiai, faktiškai auginantys vaiką, taip pat darbuotojas, paskirtas vaiko globėju. Darbuotojas, ketinantis pasinaudoti šiomis atostogomis apie tai raštu privalo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų (DK 180 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu informuojame, kad galiojantys darbo įstatymai nenumato prievolės pasinaudoti nėštumo ir gimdymo atostogomis, jei darbuotoja pageidauja vėliau naudotis atostogomis vaikui prižiūrėti. Jei nebuvo eita nėštumo ir gimdymo atostogų, teisė į vaiko priežiūros atostogas atsiranda nuo vaiko gimimo dienos.
DK 167 str. numatyta, kad pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai. Vyriausybė tokių kategorijų darbuotojų sąrašą patvirtino 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ (toliau – Trukmė) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 pakeitė kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašą ir šių atostogų trukmę. Šiuo nutarimu buvo pakeistas Trukmės 4 p. numatant, jog „sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantys darbuotojai, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, dirbantys įmonėse, įstaigose ir organizacijose – 36 kalendorinės dienos“. Šiuo nutarimu buvo pripažinti netekusiais galios Trukmės 5 p. ir 16 p., ir pakeistas 6 p. numatant, jog „psichologai, dirbantys socialinės globos įstaigose (išskyrus vaikų globos įstaigas), sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, ir darbuotojai, dirbantys socialinį darbą stacionariose socialinės globos įstaigose, sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, – 42 kalendorinės dienos“. Taip pat pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 2004 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 102 1.3 p. Šis nutarimas įsigaliojo 2009 m. birželio 1 dieną. Pavyzdinis pareigybių sąrašas, kuriuo vadovaujantis biudžetinėse įstaigose ir organizacijose darbuotojai priskiriami sveikatos priežiūros specialistams patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. V-363 „Dėl pavyzdinio pareigybių sąrašo, kuriuo vadovaujantis biudžetinėse įstaigose ir organizacijose darbuotojai priskiriami sveikatos priežiūros specialistams patvirtinimo“ (viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų vadovams rekomenduojama vadovautis šiuo pavyzdiniu pareigybių sąrašu). Pagal šio sąrašo 25 p. kineziterapeuto pareigas einantys darbuotojai priskiriami sveikatos priežiūros specialistams. Pažymėtina, kad darbo įstatymai ir kiti darbo teisinius santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios (DK 12 str.), todėl suteikiant kasmetines pailgintas atostogas sveikatos priežiūros specialistams turi būti atsižvelgiama į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos 2010 m. birželio mėnesį suteikiamos už 2009-03-07 – 2010-03-07 darbo metus, tai turi būti suteikiamos tokios trukmės atostogos, kokios darbuotojui numatytos darbo įstatymų būtent už tuos darbo metus. Nuo 2009 m. birželio 1 d. pasikeitus Trukmės 4 p., sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose priklauso 36 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Jeigu kasmetinės atostogos darbuotojui būtų suteikiamos už tuos darbo metus, kurie baigėsi iki 2009 m. gegužės 31 d. (imtinai), tai darbuotojui priklausytų tokios trukmės kasmetinės atostogos, kokios buvo numatytos iki Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 412 įsigaliojimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. 36 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos priklauso ir darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose kartu su sveikatos priežiūros specialistais, teikiančiais sveikatos priežiūros paslaugas, ir tiesiogiai aptarnaujantiems pacientus arba dirbantiems tomis pačiomis sąlygomis, jei minėtos funkcijos yra įtvirtintos jų pareigybiniuose nuostatose.
Tarnybinės komandiruotės metu taikomos visos darbo įstatymų nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo maksimalų darbo dienos/savaitės ir minimalųjį paros ir savaitės laiką. Taigi, esant ilgalaikei komandiruotei, darbuotojui poilsio dienos suteikiamos bendra tvarka – darbuotojams, dirbantiems 5 darbo dienų per savaitę režimu, poilsio dienos suteikiamos tarnybinės komandiruotės metu.
Nemokamos atostogos darbuotojo reikalavimu yra suteikiamos tik dėl Darbo kodekso 184 straipsnyje „Nemokamos atostogos“ numatytų priežasčių. Darbuotojo reikalavimu nemokamos atostogos suteikiamos: darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų – iki keturiolikos kalendorinių dienų; darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų – iki trisdešimties kalendorinių dienų; moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai – tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu); šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių; neįgaliajam – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus; darbuotojui, vienam slaugančiam neįgalųjį, kuriam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas – iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku; darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį – tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga; santuokai sudaryti – ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos; mirusio šeimos nario laidotuvėms – ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos. DK 184 str. 1 d. išvardinti atvejai, kada darbuotojo reikalavimu suteikiamos nemokamos atostogos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, kad darbdavys privalo suteikti nemokamas atostogas, jei yra DK 184 str. nustatyti pagrindai. Pastebėta, kad praktinėje darbo teisinių santykių raidoje susiklosto situacijos, kada darbuotojui tiesiog būtina pasinaudoti nemokamomis atostogomis, tačiau nėra DK 184 str. nustatytų pagrindų. Šiuo aspektu paminėtina, kad DK 185 str. nustato, jog kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja DK. Šis straipsnis išreiškia įstatymų leidėjo valią dėl tam tikro dispozityvaus (galimo) šalių susitarimo dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų, todėl besąlygiškai drausti kitus atvejus, VDI nuomone, būtų neprotinga. Pažymėtina, kad iniciatyvos teisė prašyti nemokamų atostogų kitais, nei DK 184 str. nustatytais atvejais, priklauso darbuotojui, o darbdavys, įvertinęs darbuotojo prašymą ir tikslo pagrįstumą, gali tokias nemokamas atostogas suteikti. Tokiais atvejais, VDI nuomone, susitarimai galimi jau minėto DK 185 str. pagrindu, tačiau tokiais susitarimais negali būti piktnaudžiaujama. DK 35 str. nustato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Tokiu būdu, vadovaujantis protingumo principu, susitarimai dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų galimi, tačiau darbo teisinių santykių šalių valia dėl jų turi būti tinkamai išreikšta, neiškreipta ir/ar nesąlygota neteisėtų veiksmų. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, VDI specialistų nuomone, nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ne tik kolektyvinėje sutartyje ir DK 184 str. 1 d. numatytais atvejais, bet ir kitais atvejais, kada tai objektyviai būtina ir kada darbo teisinių santykių šalių valia tinkamai išreikšta bei suderinta (DK 35 str.; DK 185 str.).
DK 165 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Atostogos suteikiamos pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę (grafiką) arba darbuotojas ir darbdavys bendru susitarimu nustato kitokią atostogų suteikimo tvarką (DK 169 straipsnio 2 dalis). Atsakydami į Jūsų klausimą, pažymime, kad DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Ši norma įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už atostogų laikotarpį su darbuotoju atsiskaitoma iki atostogų pradžios. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad draudimo susitarti dėl kasmetinių atostogų suteikimo likus mažiau kaip trims dienoms iki jų, bei dėl kitokios, nei nustatyta DK 176 straipsnio 2 dalyje, apmokėjimo už jas tvarkos nenustatyta, konstatuotina, kad darbo sutarties šalys gali susitarti tiek dėl prašymo suteikti atostogas pateikimo terminų, tiek dėl apmokėjimo tvarkos. Svarbu, kad susitarime būtų išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas gali būti išreikštas tiek raštu, pavyzdžiui, prašyme nurodant, kad darbuotojas sutinka gauti apmokėjimą už kasmetines atostogas kartu su darbo užmokesčiu (ar kitu laiku), tiek konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, darbuotojui pateikiant prašymą dėl atostogų likus vienai dienai iki jų pradžios, o darbdaviui tokį prašymą tenkinant. Tokie šalių veiksmai atskleidžia jų suderintą valią nukrypti nuo DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės ir nustatyti individualią apmokėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 3K-7-149/2012).
DK 177 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.
Darbdaviui DK 173 straipsnyje yra nustatyta teisė atšaukti darbuotoją iš kasmetinių atostogų, tačiau DK nuostatos nenumato šios teisės tuo atveju, kai darbuotojas naudojasi teise į nėštumo ir gimdymo atostogas, tėvystės atostogas ar atostogas vaikui prižiūrėti.
Vadovaujantis DK 168 straipsnio 1 dalies 2 puntu, už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos. To paties straipsnio 2 d. numato, kad kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė. Darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse gali būti nustatomos didesnės trukmės ir kitų rūšių negu šiame straipsnyje kasmetinės papildomos atostogos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 497 patvirtintų „Kasmetinių papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos“ (toliau – Tvarka) 1.2 p. numato, kad už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos: darbuotojams, turintiems didesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, – 3 kalendorinės dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų darbo stažą toje darbovietėje – 1 kalendorinė diena. Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje darbovietėje ir kiti laikotarpiai, nurodyti DK 170 straipsnio 1 dalyje. Į šį stažą neįeina laikas, dirbtas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, iš kurios į kitą darbovietę darbuotojas perkeltas darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo. Tvarkos 3 p. nustato, kad kasmetinės papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai. Šalims nesutarus, šios atostogos suteikiamos kartu. Į Jūsų pateiktą klausimą atsakome, kad tuo atveju, jei turite didesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje (Tvarkos 1.2 p.), Jums priklauso 3 kalendorinės dienos kasmetinių papildomų atostogų, kurios pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai. Šalims nesutarus, šios atostogos suteikiamos kartu. Kasmetinės atostogos suteikiamos 169 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu (DK 169 str. 2 d.).
Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 ( Žin., 2003, Nr. 73-3375), 8 punkto redakcija. Socialinį darbą dirbančių darbuotojų sąrašas, kuriems priklausys kasmetinės pailgintos 35 kalendorinių dienų trukmės atostogos, papildytas šiais darbuotojais: darbuotojai, dirbantys socialinį darbą (pagal pareigybės aprašymą) su socialinės rizikos suaugusiais asmenimis, socialinės rizikos šeimomis, asmenimis su proto ar psichine negalia, ir darbuotojai, dirbantys socialinį darbą ir teikiantys socialines paslaugas asmens namuose (pagal pareigybės aprašymą). Šiems darbuotojams pailgintos atostogos nustatytos nepriklausomai nuo įstaigos, įmonės, organizacijos ar organizacinės struktūros, kurioje jie dirba, teisinės formos. Dažniausiai su minėtomis paslaugų gavėjų grupėmis ar paslaugas asmens namuose teikiantys darbuotojai dirba socialinių paslaugų ar pagalbos šeimai centruose, šeimos krizių centruose, seniūnijose, pagalbos į namus tarnybose, kai kuriuose bendruomenės centruose. Teise į pailgintas atostogas gali pasinaudoti ir vaikų dienos centrų socialiniai darbuotojai, kurie dirba ne tik su socialinės rizikos vaikais, bet ir su jų šeimomis, t. y. socialinės rizikos šeimomis. Taip pat 35 kalendorinių dienų atostogos turi būti suteikiamos ir socialiniams darbuotojams darbui su socialinės rizikos šeimomis, kurių pareigybės finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis. Taikant aukščiau minėtą teisės aktą, gali kilti klausimų tais atvejais, kai nurodytiems darbuotojams iki 2009 m. sausio 1 d. kasmetinės pailgintos atostogos nepriklausė, o nuo šios datos priklauso. Paminėtina, jog darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios (DK 12 straipsnis). Be to, kasmetinės atostogos suteikiamos už darbo metus (DK 170 straipsnio 2 dalis). Todėl suteikiant kasmetines pailgintas atostogas aukščiau minėtiems socialiniams darbuotojams, turi būti atsižvelgiama į darbo metus, už kuriuos bus suteikiamos kasmetinės atostogos. Jei darbuotojas atostogaus už tuos darbo metus, kurie baigiasi iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai), kasmetinės pailgintos atostogos jam nepriklausys (pvz., socialinis darbuotojas 2012 metais atostogaus už 2007-12-31/2008-12-31 darbo metus). Šiuo atveju darbuotojui turės būti suteikiamos ankščiau nustatytos trukmės kasmetinės atostogos. Jei darbo metai, už kuriuos bus suteikiamos atostogos, prasidės arba tęsis po 2009 m. sausio 1 d., socialiniams darbuotojams kasmetinės pailgintos atostogos turės būti suteikiamos pagal minėto nutarimo nuostatas (pvz., socialinis darbuotojas 2012 metais atostogaus už 2008-01-30/2009-01-30 darbo metus, jam turės būti suteikiamos kasmetinės pailgintos atostogos). Tais atvejais, kai socialinį darbą dirbantysis darbuotojai 2008 metais jau atostogavo už darbo metus, kurie tęsiasi po 2009 m. sausio 1 d. (pvz., už 2008-01-30/2009-01-30 darbo metus), VDI specialistų nuomone, toks darbuotojas nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojus aptariamam nutarimui, įgijo teisę pasinaudoti dalimi nepanaudotų kasmetinių pailgintų atostogų (t.y. išnaudojus 28 kalendorines kasmetinių atostogų dienas, jam lieka nepanaudotų kasmetinių pailgintų atostogų dalis – 7 dienos).
DK 177 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip. Darbuotojai, iki 2012 m. gruodžio 1 d. turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2015 m. gruodžio 1 d. Nutraukiant darbo sutartį iki 2015 m. gruodžio 1 d., piniginė kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.
DK 176 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Tuo atveju, jeigu DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka laiku neišmokamas darbo užmokestis už kasmetines atostogas, darbuotojas, informavęs apie neatvykimo į darbą pasibaigus nustatytam kasmetinių atostogų laikui priežastis, turi teisę neatvykti į darbą tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, o darbdavys privalo pratęsti darbuotojo kasmetines atostogas ir už pratęstą laiką apmokėti kaip už kasmetines atostogas. Tais atvejais, kai DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka laiku neišmokamas darbo užmokestis už kasmetines atostogas, o darbuotojas pasibaigus nustatytam kasmetinių atostogų laikui grįžta į darbą, tai tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimu perkeliama į kitą laiką. Perkeltos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos tais pačiais darbo metais. Darbuotojo prašymu arba sutikimu nepanaudotų kasmetinių atostogų dalis gali būti perkeliama ir pridedama prie kitų darbo metų kasmetinių atostogų (DK 174 straipsnis).
DK 166 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad neįgaliesiems suteikiamos trisdešimt penkių kalendorinių dienų kasmetinės minimaliosios atostogos. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 str. 8 d. nustato, kad neįgalusis – tai asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis. Atsakome, kad 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimaliosios atostogos priklauso neįgaliesiems (DK 166 str. 1 d. 3 p.), t.y. asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis.
DK 170 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos, išskyrus laiką, kai darbuotojas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis treji metai. DK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šeimos pasirinkimą motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis. Vaiko priežiūros atostogos suteikiamos nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki vaikui sueis treji metai. Vadovaujantis DK 170 str. 1 d. 3 p., darbuotojo vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis treji metai laikas neįskaitomas į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Pažymėtina, kad DK 170 str. 1 d. 4 punktas numato, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas laikas, kurio metu darbuotojas gavo ligos, motinystės arba tėvystės pašalpą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims šiais atvejais (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus): 1) motinystės – moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu; 2) tėvystės – apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo; 3) motinystės (tėvystės) – apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų įsiteisėjus teismo sprendimui įvaikinti, metu, jeigu įmotė (įtėvis) anksčiau negavo motinystės (tėvystės) pašalpos tam pačiam vaikui prižiūrėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sąvokos „motinystės“ ir „motinystės (tėvystės)“ pašalpos nėra tapačios. Jos žymi atskiras pašalpų rūšis. DK 170 str. 1 d. 4 p. minimos ligos, motinystės ir tėvystės pašalpos yra atitinkamai Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta ligos pašalpa, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte – motinystės pašalpa (nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu) bei 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte – tėvystės pašalpa (tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo). Remiantis minėtomis nuostatomis, į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas: 1) laikas, kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas (gauna ligos pašalpą); 2) laikas, kai darbuotoja yra nėštumo ir gimdymo atostogose (gauna motinystės pašalpą); 3) laikas, kai darbuotojas yra tėvystės atostogose (gauna tėvystės pašalpą). Vaiko priežiūros atostogų (DK 180 str.) laikas nėra įskaitomas į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos (DK 170 str. 1 d. 3 p.). Pažymėtina, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos taip pat neįeina vaiko priežiūros atostogų dalis iki vaikui sueis vieneri, dveji metai ar kitas laikotarpis, kai darbuotojas jo metu gauna motinystės (tėvystės) pašalpą.
DK 167 straipsnyje nustatytos papildomos atostogų garantijos (iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos) darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Pailgintos kasmetinės atostogos negali būti nustatytos šalių susitarimu, darbo ar kolektyvinėje sutartyje, kadangi minėtas DK 167 straipsnis numato, kad Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai. Toks darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas kasmetines atostogas, sąrašas bei šių atostogų trukmė patvirtinta LR Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“. Šiame teisės akte numatytas baigtinis tam tikrų kategorijų darbuotojų sąrašas ir nustatyta konkreti šių darbuotojų atostogų trukmė. DK 168 straipsnis reglamentuoja kasmetines papildomas atostogas, kurių paskirtis – kompensuoti darbuotojui už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų, ilgalaikį nepertraukiamą darbą toje darbovietėje bei ypatingą darbų pobūdį. Pagal minėtą straipsnį galimi du kasmetinių atostogų suteikimo būdai: 1) Vyriausybės nustatytos trukmės papildomos atostogos; 2) didesnės trukmės papildomos atostogos, suteikiamos darbo, kolektyvinėje sutartyje ar darbo taisyklėse nustatytos trukmės bei rūšių. Vyriausybė 2003 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr.497 „Dėl kasmetinių papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ patvirtino kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką. Pagal šį Vyriausybės nutarimą, kasmetinės papildomos atostogos suteikiamos: 1) už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų – t.y. darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus leistinus dydžius – iki 5 kalendorinių dienų, priklausomai kiek iš viso jie dirbo toje aplinkoje, tais metais už kuriuos suteikiamos atostogos; 2) už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje – darbuotojams, turintiems didesnį kaip 10 metų nepertraukiamą darbo stažą toje darbovietėje – 3 kalendorinės dienos, o už kiekvienų paskesnių 5 metų darbo stažą toje darbovietėje – 1 kalendorinė darbo diena; 3) už ypatingą darbų pobūdį , kai darbas (ne mažiau kaip pusė viso darbo laiko per metus) atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važinėjimu ar yra kilnojamo pobūdžio, ir dėl to jiems kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 116 „Dėl Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ ( Žin., 2003, Nr. 11-413), – 2 kalendorinės dienos. 2003 m. balandžio 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 497 taip pat nustatytos kitos papildomų atostogų suteikimo sąlygos ir tvarka: 1) darbuotojams, turintiems teisę gauti kasmetines papildomas atostogas keliais minėtais pagrindais, prie kasmetinių minimaliųjų atostogų suteikiamos jų pasirinkimu tik vienos iš šių kasmetinių atostogų.; 2) kasmetinės papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai, o šalims nesutarus, šios atostogos suteikiamos kartu; 3) darbuotojams, turintiems teisę gauti kasmetines pailgintas ir kasmetines papildomas atostogas, jų pasirinkimu suteikiamos arba tik kasmetinės pailgintos atostogos, arba prie kasmetinių minimaliųjų atostogų pridėtos kasmetinės papildomos atostogos. DK 171 straipsnyje nustatyta kasmetinių papildomų ir kasmetinių pailgintų atostogų suteikimo tvarka. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų ir gali būti suteikiamos kartu arba atskirai. Darbuotojams, turintiems teisę gauti kasmetines pailgintas ir kasmetines papildomas atostogas, jų pasirinkimu suteikiamos arba tik kasmetinės pailgintos atostogos, arba šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka prie kasmetinių minimaliųjų atostogų pridėtos kasmetinės papildomos atostogos (DK 171 str. 2 d.).
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo ( Žin., 1991, Nr. 23-593) 32 str. 1 dalis numato, kad darbdavys sudaro sąlygas dirbančiam asmeniui mokytis įstatymų ir kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka. DK 169 str. 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamo tais pačiais metais. Už pirmuosius metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po 6 mėnesių nepertraukiamo darbo toje įmonėje, o už antruosius ir paskesniuosius darbo metus – bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur kolektyvinė sutartis nesudaroma, darbdavio ir darbuotojo susitarimu. Darbdavys kasmetines atostogas privalo suteikti ne vėliau kaip iki darbuotojo darbo metų pabaigos. Tačiau DK 169 str. 7 dalis nustato, kad asmenims, kurie mokosi nenutraukdami darbo, kasmetinės atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. DK taip pat numato tikslines – mokymosi atostogas. Darbuotojams, kurie mokosi bendrojo lavinimosi mokyklose ar aukštosiose bei aukštesniosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas suteikiamos mokymosi atostogos: eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti – po 3 dienas kiekvienam egzaminui, įskaitoms – po 2 dienas, laboratoriniams darbams ir konsultavimuisi – tiek dienų, kiek nustatyta mokymosi planuose, diplominiam darbui baigti ir ginti – 30 kalendorinių dienų, o valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams – po 6 dienas kiekvienam egzaminui. Jei darbuotojas mokosi savo iniciatyva (ne įmonės siuntimu), apmokėjimo už mokymosi laikas sprendžiamas kolektyvinėse sutartyse arba darbdavio ir darbuotojo susitarimu. Studijuojantis nenutraukdamas darbo darbuotojas, norėdamas pasinaudoti DK 169 str. 7 dalyje nustatyta teise pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, turi iš anksto pateikti darbdaviui prašymą (nurodydamas, kad kasmetinės atostogos pageidaujamu laiku yra būtinos mokymosi tikslu) ir iš mokymosi įstaigos pažymą, kurioje nurodoma, kad darbuotojas yra tos įstaigos studentas bei kokiu laiku (kokiomis dienomis) vyksta sesija (egzaminai, įskaitos ir kt.). Ta pačia tvarka darbuotojas turi teisę reikalauti ir tikslinių – mokymosi atostogų, kurias darbdavys privalo jam suteikti.
DK 184 str. 1 d. išvardinti atvejai, kada darbuotojo reikalavimu suteikiamos nemokamos atostogos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, kad darbdavys privalo suteikti nemokamas atostogas, jei yra DK 184 str. nustatyti pagrindai. Pastebėta, kad praktinėje darbo teisinių santykių raidoje susiklosto situacijos, kada darbuotojui tiesiog būtina pasinaudoti nemokamomis atostogomis, tačiau nėra DK 184 str. nustatytų pagrindų. Šiuo aspektu paminėtina, kad DK 185 str. nustato, jog kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja DK. Šis straipsnis išreiškia įstatymų leidėjo valią dėl tam tikro dispozityvaus (galimo) šalių susitarimo dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų, todėl besąlygiškai drausti kitus atvejus, VDI specialistų nuomone, būtų neprotinga. Pažymėtina, kad iniciatyvos teisė prašyti nemokamų atostogų kitais, nei DK 184 str. nustatytais atvejais, priklauso darbuotojui, o darbdavys, įvertinęs darbuotojo prašymą ir tikslo pagrįstumą, gali tokias nemokamas atostogas suteikti. Tokiais atvejais, VDI specialistų nuomone, susitarimai galimi jau minėto DK 185 str. pagrindu, tačiau tokiais susitarimais negali būti piktnaudžiaujama. DK 35 str. nustato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Tokiu būdu, vadovaujantis protingumo principu, susitarimai dėl kitokių nemokamų atostogų suteikimo atvejų galimi, tačiau darbo teisinių santykių šalių valia dėl jų turi būti tinkamai išreikšta, neiškreipta ir/ar nesąlygota neteisėtų veiksmų. Tokių susitarimų atveju taip pat svarbi kita aplinkybė, t. y. DK 170 str. nustatyti reikalavimai darbo stažui kasmetinėms atostogoms gauti. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomos nemokamos atostogos iki 14 kalendorinių dienų. Tokiu būdu, jei nemokamos atostogos šalių susitarimu suteikiamos kitais nei DK 184 str. nustatytais atvejais ir ilgesniems laikotarpiams nei 14 kalendorinių dienų, tai jų trukmė į šį stažą neįskaičiuojama. Į stažą kasmetinėms atostogoms gauti įskaičiuojamas tik 14 kalendorinių dienų laikotarpis. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, VDI specialistų nuomone, nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ne tik kolektyvinėje sutartyje ir DK 184 str. 1 d. numatytais atvejais, bet ir kitais atvejais, kada tai objektyviai būtina ir kada darbo teisinių santykių šalių valia tinkamai išreikšta bei suderinta (DK 35 str.; DK 185 str.).
Vadovaujantis DK 165 str. 2 dalimi, kasmetinės atostogos yra minimaliosios, pailgintos ir papildomos. Papildomos atostogos – tai viena iš kasmetinių atostogų rūšių. Kasmetinės atostogos suteikiamos darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį (DK 165 str. 1 d.). Jos suteikiamos už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais (DK 169 str. 1 d.). Pažymėtina, kad teisę turėti kasmetines mokamas atostogas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnis. Todėl suteikti kasmetines atostogas (taip pat – ir papildomas) yra besąlygiška darbdavio pareiga.
DK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Vadovaujantis DK 172 straipsniu, darbuotojo pageidavimu kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip keturiolika kalendorinių dienų. Kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu (DK 169 str. 1 d.). Todėl darbdavys privalo suteikti tokios trukmės kasmetines atostogas, dėl kokios sulygta ir kokios prašo darbuotojas. Darbdavys neturi teisės vienašališkai suteikti kitokios trukmės nei sulygta ar reikalauti, kad darbuotojas rašytų prašymą suteikti ne penkių (nuo pirmadienio iki penktadienio), o septynių (nuo pirmadienio iki sekmadienio) dienų kasmetines atostogas. Šiuo atveju darbo užmokestis už kasmetines atostogas taip pat mokamas už penkias kalendorines dienas.
Informuojame, kad 2012 m. lapkričio 6 d. buvo priimtas DK 177 straipsnio 2 dalies pakeitimas (Žin., 2002, Nr. 64-2569), kuriuo nustatyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip. Pažymėtina, kad minėtos DK pataisos įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 1 d., o pereinamasis laikotarpis nustatytas iki 2015 m. gruodžio 1 d. Tokiu būdu, darbuotojai, iki 2012 m. gruodžio 1 d. turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2015 m. gruodžio 1 d. Nutraukiant darbo sutartį iki 2015 m. gruodžio 1 d., piniginė kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Nutraukiant darbo sutartį po 2015 m. gruodžio 1 d., kompensacija bus išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip. Tikėtina, kad toks ribojimas labiau motyvuos darbuotojus panaudoti atostogas ir leis įgyvendinti kasmetinių atostogų tikslą – darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumą. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 177 straipsnio 2 dalimi reglamentuojamas piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas mokėjimas, o ne teisė pasinaudoti sukauptomis neišnaudotomis kasmetinėmis atostogomis. Pažymime, kad darbdavys yra įpareigotas kasmetines atostogas darbuotojui suteikti už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais (DK 169 straipsnio 1 dalis). Tokia atostogų suteikimo tvarka siekiama išvengti atostogų perkėlimo į kitus metus, nes šiuo perkėlimu iškreipiama kasmetinių atostogų, kaip laiko, skirto darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, prasmė. Tačiau įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į darbuotojo teisėtus interesus, susijusius su kasmetiniu poilsiu, bei į kasmetinių atostogų tikslą, nustatė darbdaviui šią pareigą, bet nenustatė darbuotojui pareigos išnaudoti visas jam priklausančias kasmetines atostogas per einamuosius savo darbo metus tais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių darbuotojas negali jomis pasinaudoti, t. y. dėl darbuotojo ligos ir pan. Remiantis išdėstytu, bei vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, DK 177 straipsnio 2 dalis nepanaikina darbuotojo teisės po 2015 m. gruodžio 1 d. pasinaudoti visomis sukauptomis atostogomis.
Informuojame, kad DK 166 str. 2 d. 2 p. (Žin., 2002, Nr. 64-2569) nustato, jog kasmetinės minimaliosios trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų. Aiškinant terminą (sąvoką) ,,darbuotojas, kuris vienas augina vaiką“, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str., (Žin., 2002, Nr. 64-2569)) taikymo teismų praktikoje“ 12.2. punktą: ,,Darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) <…> yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, kt.). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką. Ši sąvoka taip pat turėtų būti taikoma ir įstatyminio globėjo (rūpintojo) atžvilgiu. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką“ (Teismų praktika Nr. 20). Tokiu būdu globėjams ir rūpintojams taikomos DK 166 str. 2 d. nuostatos.
Atkreiptinas dėmesys, kad dėl taikytinos teisės turint užsienio elementą, darbo sutarties šalys gali pasirinkti taikytiną teisę tiek visai darbo sutarčiai, tiek jos daliai. Pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Dėl to, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, darbuotojo apsaugos srityje nenustoja galios imperatyvios teisės normos tos valstybės, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės. Jei šalys savo susitarimu nepasirenka taikytinos teisės, tai ji parenkama vadovaujantis šiais principais: 1) jei darbas nuolatos dirbamas vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės darbo teisė, nepaisant to, kad darbuotojas laikinai dirba kitoje valstybėje; 2) jei darbuotojas nedirba nuolatinio darbo nė vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė), darbo teisė; 3) jei iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo santykiai yra labiau susiję su kita valstybe nei ta, kurios teisė taikytina pagal DK 7 str. 2 d. 1 ir 2 p. (Žin., 2002, Nr. 64-2569) išvardytus principus, taikoma tos kitos valstybės, su kuria tie darbo santykiai labiausiai susiję, darbo teisė (DK 7 str.). Nustatant valstybę, kuri yra labiausiai susijusi su darbo teisiniais santykiais, turi būti įvertintas konkrečių darbo teisinių santykių aplinkybių visetas, t. y. ne tik aplinkybės, egzistavusios darbo teisinių santykių atsiradimo metu, bet ir aplinkybės, atsiradusios darbo sutartį sudarius. Dėl kasmetinių atostogų suteikimo paminėtinas 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis ,,Kasmetinės atostogos“ nustatantis, kad: ,,Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas“. Jei šalys ad hoc nuotolinio darbo sutarčiai taiko Lietuvos teisę, tokiu atveju, DK 162 str. nurodytos švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos.
DK 170 str. (Žin., 2002, Nr. 64-2569) įtvirtinti laikotarpiai, kurie įskaitomi į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Šio straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma: 1) faktiškai dirbtas laikas; 2) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis; 3) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos, išskyrus laiką, kai darbuotojas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų; 4) laikas, kurį darbuotojas gavo ligos, motinystės arba tėvystės pašalpą; 5) mokamos kasmetinės atostogos; 6) nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų; 7) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų neįgaliesiems; 8) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų asmenims, slaugantiems neįgalųjį; 9) priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą; 10) teisėto streiko laikas; 11) kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai. Vadovaujantis minėta norma, į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti be kitų DK 170 straipsnyje nurodytų laikotarpių, yra įskaitomas ir laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos. Tokiu atveju, jei darbuotojas mokosi savo iniciatyva ir gauna stipendiją, tai visas mokymosi atostogų laikotarpis įskaitomos į stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Tačiau, kai darbuotojas mokosi savo iniciatyva ir negauna nei darbo užmokesčio, nei stipendijos, jam į stažą kasmetinėms atostogoms įskaitomos nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų, o neįgaliesiems – iki trisdešimties kalendorinių dienų. Kai darbuotojas pagrįstai sustabdo darbo sutarties vykdymą ir darbdavys jam už kiekvieną mėnesį sumoka ne mažesnę kaip vienos minimaliosios mėnesinės algos dydžio kompensaciją, tokiu atveju laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama kompensacija, įskaitomas į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti.
DK 169 str. (Žin., 2002, Nr. 64-2569) yra nustatyta bendroji kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, t. y. minimame straipsnyje yra įtvirtinta, kad už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais (DK 169 str. 1 d.). Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur tokia sutartis nesudaroma, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu (DK 169 str. 2 d.). Analizuojant šias darbo teisės normas, darytina išvada, kad darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2008). Pateiktu klausimu atkreiptinas dėmesys į DK 169 str. 4 d. 2 p. įtvirtintą DK 169 str. 2 d. išimtį, t. y. teisę darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, pasirinkti kasmetinių atostogų laiką po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo įmonėje. Šiuo atveju darbdaviui yra apribota teisė atsisakyti suteikti kasmetines atostogas labiau socialiai pažeidžiamam darbuotojui jo prašomu laikotarpiu. Kilus individualiam darbo ginčui dėl kasmetinių atostogų suteikimo, tą klausimą konkrečiu atveju turėtų vertinti darbo ginčą nagrinėjantis organas. Nuo 2013 m. sausio 1 d. darbo ginčų komisijos veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių.