Su asmeniu visuomenei naudingai veiklai atlikti turi būti sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos. Ši sutartis yra civilinė ir jai galioja Lietuvos Respublikos civilinio, ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Tačiau tai nereiškia, kad šie asmenys turi dirbti nesaugiai. Vadovaujantis Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu, visuomenei naudingos veiklos organizatorius prieš pradedant atlikti visuomenei naudingą veiklą, privalo informuoti asmenis, atliekančius visuomenei naudingą veiklą, apie visuomenei naudingos veiklos turinį (pobūdį), eigą ir saugą, nurodydamas apsisaugojimo nuo galimų rizikos veiksnių būdus ir priemones. Taip pat, jei visuomenei naudingos veiklos atlikimo metu naudojami darbo įrankiai, darbo drabužiai, asmeninės apsaugos priemonės, asmenys, atliekantys visuomenei naudingą veiklą, turi būti mokomi juos dėvėti ar jais naudotis.
Darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti darbdavys, priklausomai nuo įmonės dydžio, darbuotojų skaičiaus bei vykdomos veiklos rizikingumo, paskiria vieną ar daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą. Jeigu įmonėje nėra tokių asmenų arba jų nepakanka, kad būtų tinkamai organizuojamos darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinės priemonės, darbdavys gali sudaryti sutartį ir pirkti išorės paslaugas iš juridinio ar fizinio asmens. Mažose įmonėse (priklausomai nuo ekonominės veiklos – iki 9, 19 ar 49 darbuotojų) darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas gali vykdyti pats darbdavys, atestuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Visais atvejais darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų, atsižvelgiant į įmonės ekonominės veiklos rūšį, darbuotojų skaičių ir profesinę riziką, turi būti pakankamai, kad jie galėtų organizuoti įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, nuostatomis, darbdavio paskirti darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai už savo darbą tiesiogiai atsiskaito darbdaviui ir turi būti jam tiesiogiai pavaldūs.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 260 straipsnis (Žin., 2002, Nr. 64-2569) reglamentuoja, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, o užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ( Žin. 2003, Nr. 70-3170), darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, taip pat ir užtikrinant pakankamą oro temperatūrą darbo vietose. Patalpų oro temperatūros parametrus, jų vertes bei matavimo reikalavimus darbo patalpose reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 69:2003 ,,Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Parametrų norminės vertės ir matavimo reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-770 ( Žin., 2004, Nr. 45-1485). Šiluminės aplinkos parametrai yra oro temperatūra, oro santykinis drėgnumas ir oro judėjimo greitis. Šiluminės aplinkos parametrų vertės yra nustatomos atsižvelgiant į metų laikotarpį ir atliekamų darbų sunkumo kategoriją (lengvas (Ia, Ib), vidutinio sunkumo (IIa, IIb), ir sunkus fizinis darbas (III)). Pvz:. dirbant biure, šaltuoju metų laiku, kai darbas reikalauja nedidelės fizinės įtampos sėdint, stovint ar vaikštant (darbo sunkumo kategorija Ib), darbo patalpų oro temperatūra turėtų būti 20 – 24 ◦C, oro santykinis drėgnumas iki 75 %, oro judėjimo greitis – ne daugiau kaip 0,2 m/s. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 34 straipsnis nustato darbuotojo teises. Darbuotojas turi teisę: reikalauti, kad darbdavys sudarytų saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas; įrengtų kolektyvines apsaugos priemones; pats tartis su padalinio vadovu, darbdaviui atstovaujančiu asmeniu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo arba tam įgalioti darbuotojų atstovą saugai ir sveikatai, darbuotojų atstovą. Darbdaviui atstovaujantis asmuo siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoja prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kitų), įgyvendinimą ir apie tai informuoja darbuotojus.
Krovinių kėlimą rankomis reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. A1-293/V-869 patvirtinti Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai tvarkant krovinius rankomis (Žin., 2006, Nr. 116-4417). Reikalavimai nustato būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus tvarkant krovinius rankomis, kur yra rizika darbuotojams, ypač susižeisti nugarą. Pasak šio teisės akto, krovinių tvarkymas rankomis – tai bet koks krovinio gabenimas ar laikymas, kai vienas ar daugiau darbuotojų kelia, leidžia žemyn, stumia, traukia, neša ar judina krovinį, kuris dėl jo savybių ar nepalankių ergonominių sąlygų kelia riziką darbuotojams, ypač susižeisti nugarą. Krovinių kėlimas rankomis priskiriamas ergonominiams veiksniams. Ergonominių rizikos veiksnių vertinimo įmonėje tvarką ir bendrąsias prevencijos priemones dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos jų sveikatai ir saugai, kurią kelia ar gali sukelti ergonominiai rizikos veiksniai nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. V-592/A1-210 patvirtinti Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai ( Žin., 2005, Nr. 95-3536). Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai nustato, kad vienkartinio rankomis keliamo krovinio masė, kai krovinys nuolat pernešamas per pamainą ar dirbant kitą darbą negali viršyti moterims 10 kg., vyrams – 30 kg. Visuomenei naudingos veiklos organizatorius pildo visuomenei naudingos veiklos apskaitos žurnalą (Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo 3 priedas), nurodydamas asmens, atliekančio visuomenei naudingą veiklą, vardą, pavardę, asmens kodą (gimimo datą), atliekamos veiklos turinį (pobūdį), jos pradžią ir pabaigą, informaciją dėl saugos instruktavimo, kitus organizatoriui reikalingus duomenis. Atsižvelgiant į tai, asmuo turi būti instruktuojamas.
Profesinės rizikos vertinimą reglamentuoja Profesinės rizikos vertinimo bendrieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Profesinės rizikos vertinimas, kaip viena iš pagrindinių sąlygų darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, atliekamas visose darbo vietose, esančiose statinyje ar lauke, nuolatinėse, laikinose, mobiliose, laikinose kitose įmonėse arba kitose vietose, kuriose darbuotojas gali būti atlikdamas darbą arba vykdydamas darbdavio ar jo įgaliotų asmenų pavedimus. Profesinės rizikos vertinimas – tai nuolatinis procesas, kuris atliekamas įmonėje, nepaisant darbuotojų skaičiaus. Šiam vertinimui organizuoti įmonėje tvarkomuoju dokumentu paskiriamas kompetentingas asmuo arba asmenys.
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, nustatyta, kad darbdavys gali pats atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas mažose įmonėse. Kai įmonė vykdo veiklą, nurodytą minėtų nuostatų 1 priede, tai šias funkcijas jis gali pats vykdyti, jeigu darbuotojų skaičius neviršija 9, 2 priede – neviršija 19, o 3 priede – neviršija 49. Šiuo atveju jis turi būti apmokytas ir atestuotas pagal Įmonės vadovo, vykdančio įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, mokymo programą.
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, nustatyta, kad darbdavys gali pats atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas mažose įmonėse. Kai įmonė vykdo veiklą, nurodytą minėtų nuostatų 1 priede, tai šias funkcijas jis gali pats vykdyti, jeigu darbuotojų skaičius neviršija 9, 2 priede – neviršija 19, o 3 priede – neviršija 49. Šiuo atveju jis turi būti apmokytas ir atestuotas pagal Įmonės vadovo, vykdančio įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, mokymo programą.
Kiekvieno darbdavio pareiga, nepaisant vykdomos veiklos, yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Įgyvendindamas šią darbdavio pareigą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, darbdavys, be kitų prevencinių priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikinti, organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti profesinės rizikos vertinimą. Tuo pagrindu įvertinama (nustatoma) faktinė darbuotojų saugos ir sveikatos būklė įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose. Profesinės rizikos vertinimas organizuojamas ir vykdomas bei jo rezultatai fiksuojami Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, nustatyta tvarka.
Darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai už savo darbą tiesiogiai atsiskaito ir turi būti tiesiogiai pavaldūs darbdaviui, tai yra jam atstovauja. Jų pavaldumą, pareigas ir funkcijas apibrėžia Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Todėl rinkti darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų darbuotojų atstovais saugai ir sveikatai negalima.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas nustato darbdavio pareigą ir prievolę užtikrinti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Šios savo prievolės ir pareigos darbdavys negali perduoti jokiam kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Kartu Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas leidžia teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartį su išorės juridiniu ar fiziniu paslaugų teikėju dėl darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugų ar jų dalies gavimo. Pastaruoju atveju minėtas paslaugas teikiančiam išorės juridiniam ar fiziniam asmeniui galima perduoti ir įvairių darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir atnaujinimo funkciją. Tas turi būti numatyta įmonės instruktavimo tvarkoje bei sutartyje dėl paslaugų teikimo. Tačiau įpareigojimų suteikimas darbdavio paskirtiems ar įgaliotiems asmenims, juridinių ar fizinių asmenų sutartiniai įsipareigojimai darbdaviui neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės užtikrinti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, darbdavys pats sprendžia, ar paskirti kelis darbuotojų saugos ir sveikatos specialistus, ar steigti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą. Tai darbdavio sprendimas. Jei bus įsteigta darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba ir paskirtas šios tarnybos vadovas, tai vadovaujantis Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, šis asmuo turi būti pavaldus darbdaviui. Jei bus priimtas sprendimas paskirti darbuotojų saugos ir sveikatos specialistus, tai, vadovaujantis minėtais nuostatais, šie darbuotojai turės tiesiogiai atsiskaityti už savo darbą darbdaviui bei būti jam tiesiogiai pavaldūs.
Vadovaujantis Kvalifikacinių reikalavimų darbuotojų saugos ir sveikatos specialistams aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, darbuotojų saugos ir sveikatos specialistu gali dirbti tik asmuo, aukštojoje mokykloje įgijęs technologijos mokslų studijų srities išsilavinimą ir pagal atitinkamą darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto mokymo programą įsisavinęs žinias ir gebėjimus Lietuvos Respublikos aukštojoje mokykloje ar mokymo įstaigoje. Šis teisės akto nustatytas reikalavimas yra privalomas asmenims, ketinantiems mokytis ir atestuotis pagal atitinkamą Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialisto mokymo programą.
Darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai atsiskaito už savo darbą bei turi būti tiesiogiai pavaldūs darbdaviui, tai yra, jam atstovauja. Jų pavaldumą, pareigas ir funkcijas apibrėžia Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Todėl rinkti darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų darbuotojų atstovais saugai ir sveikatai negalima.
Visuotinai taikomos teisės nuostatos, reglamentuojančios darbuotojų dalyvavimo susirinkime skaičių, renkant darbuotojų atstovus saugai ir sveikatai, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nenumatyta. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato, kad tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį. Tad nurodytuoju atveju galima vadovautis Lietuvos Respublikos darbo tarybų įstatymu, kuriame numatyta, kad darbuotojų kolektyvo susirinkimas yra teisėtas, kai jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė įmonės darbuotojų. Dalyvaujančių susirinkime registraciją ir būdus, numato susirinkimo organizatoriai.
Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, įmonės profesinė sąjunga, o jeigu profesinės sąjungos nėra, – kiti darbuotojų atstovai, vadovaudamiesi įmonės Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nuostatais, įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime organizuoja darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai rinkimus ir iš jų išrenka komiteto narius. Taigi, jeigu įmonėje nėra nei veikiančios profesinės sąjungos, nei darbo tarybos, konstatuotina, jog įmonėje nėra darbuotojų atstovų. Todėl nėra subjekto, kuris organizuotų darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai rinkimus.
Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas sudaromas dvišaliu principu – iš vienodo skaičiaus darbdavio skirtų darbdavio atstovų ir išrinktų darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai. Jeigu įmonėje nėra darbuotojų atstovų, nėra subjekto, kuris organizuotų darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai rinkimus, o taip pat ir atstovų į darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso deklaruojamą asociacijų laisvės principą darbuotojų atstovų steigimas ar jungimasis į darbuotojus atstovaujančius organus yra dirbančiųjų teisė, o ne pareiga. Jeigu įmonėje yra darbuotojų atstovai, Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendrieji nuostatai nustato darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų steigimo tvarką, kompetenciją, darbo organizavimo tvarką. Darbdaviui atstovaujantis asmuo, suderinęs su darbuotojų atstovais susirinkimo laiką ir vietą, organizuoja susirinkimą, kuriame iš kandidatų renkami darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai bei iš išrinktų darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai išrenkami komiteto nariai. Taigi, įkurti įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, turi būti keletas sąlygų: įmonėje būtų veikiantys darbuotojų atstovai ir būtų šalių (darbdavio ir darbuotojų atstovų) noras bendradarbiauti darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo srityje. Tad tvirtinti, kad įmonėje Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas yra vienareikšmiai privalomas, nėra pagrindo.