Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 193 straipsnyje nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. Mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis reglamentuoja DK 194 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-3-451/2006, (skelbta: Teismų praktika, 2007-03-20, Nr. 26) išaiškino, kad DK 194 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal DK 194 straipsnio nuostatas, o DK 193 straipsnis netaikytinas.
Darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį privalo raštu ar elektroniniu būdu darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę.
Prastova ne dėl darbuotojo kaltės įforminama darbdavio įsakymu (potvarkiu), kuriame nurodoma: darbuotojų kategorijos, kurioms yra skelbiama prastova, prastovos pradžia ir pabaiga, apmokėjimo už prastovą tvarka pagal Darbo kodekso 195 straipsnyje arba įmonės kolektyvinėje sutartyje numatytus reikalavimus, darbuotojų buvimo (nebuvimo) savo darbo vietoje prastovos laiku ir jo apmokėjimo tvarka, kito darbo siūlymo (nesiūlymo) klausimai ir panašiai. Su šiuo darbdavio sprendimu supažindinami dėl prastovos nedirbsiantys darbuotojai. Tokį sprendimą darbdavys turėtų priimti ir su juo supažindinti darbuotojus prieš prastovą. Prastovos laikas turi būti žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje sutartiniu žymėjimu PN (prastova ne dėl darbuotojo kaltės).
DK 176 straipsnyje reglamentuojamas kasmetinių atostogų apmokėjimas. DK 176 str. 2 d. įtvirtinta, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Ši norma įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už atostogų laikotarpį su darbuotoju atsiskaitoma iki atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos darbuotojui išreiškus valią pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad draudimo susitarti dėl kasmetinių atostogų suteikimo likus mažiau kaip trims dienoms iki jų, bei dėl kitokios, nei nustatyta DK 176 straipsnio 2 dalyje, apmokėjimo už jas tvarkos nenustatyta, konstatuotina, kad darbo sutarties šalys gali susitarti tiek dėl prašymo suteikti atostogas pateikimo terminų, tiek dėl apmokėjimo tvarkos. Svarbu, kad susitarime būtų išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas gali būti išreikštas tiek raštu, pavyzdžiui, prašyme nurodant, kad darbuotojas sutinka gauti apmokėjimą už kasmetines atostogas kartu su darbo užmokesčiu (ar kitu laiku), tiek konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, darbuotojui pateikiant prašymą dėl atostogų likus vienai dienai iki jų pradžios, o darbdaviui tokį prašymą tenkinant. Tokie šalių veiksmai atskleidžia jų suderintą valią nukrypti nuo DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės ir nustatyti individualią apmokėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 3K-7-149/2012).
DK 141 straipsnis nustato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
DK 120 str. 3 d. įtvirtinta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima.
Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 str. 2 d., arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį (DK 194 str. 1 d.).
Remiantis DK 183 str. 1 ir 2 dalimis, pažymėtina, kad už dieną, kurią darbuotojas neatvyko į darbą dėl to, kad buvo pakviestas į ikiteisminio tyrimo įstaigą (šiuo atveju – į policijos komisariatą) kaip nukentėjusysis asmuo, darbdavys neprivalo mokėti darbo užmokesčio, kadangi darbo užmokestį už šią dieną darbuotojui kompensuos įstaiga, kurios įpareigojimus jis vykdė, jeigu ko kita nenustato įstatymas.
Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ( Žin., 1994, Nr. 55-1049) 26 str. 4 d., savivaldybės tarybos, komitetų posėdžių laiku, taip pat kitais reglamento nustatytais atvejais tarybos narys atleidžiamas nuo tiesioginio darbo ar pareigų bet kurioje institucijoje, įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje. DK 143 str. 2 d. 3 p. nustatyta, jog valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos neįeina į darbo laiką. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, laikas, kurį savivaldybės tarybos narys yra atleistas nuo tiesioginio darbo ar pareigų savivaldybės tarybos nario funkcijoms atlikti, pagal DK 143 str. 2 d. 3 p., neįeina į jo darbo laiką, taigi už jį darbo užmokestis darbovietėje neskaičiuojamas. Pažymėtina, kad šis laikas, kai darbuotojas atleidžiamas nuo tiesioginių pareigų, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78, žymimas kaip neatvykimas į darbą sutartiniu žymėjimu „VV“. Tuo tarpu už laiką, kai asmuo eina savivaldybės tarybos nario pareigas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 26 str. 1 d., yra atlyginama (apmokama). Šis atlyginimas (užmokestis) apskaičiuojamas pagal skelbiamą VMDU dydį atsižvelgiant į faktiškai dirbtą laiką, kurio trukmė patvirtinama reglamente nustatyta tvarka. Šio atlyginimo dydį nustato savivaldybės taryba.
Apmokėjimas už prastovos laiką reglamentuotas DK 195 straipsnyje – prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą (DK 195 str. 1 d.). Jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (DK 195 str. 3 d.). Vadovaujantis minėtomis nuostatomis, dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio atlygis darbuotojams turi būti mokamas tais atvejais, kai darbovietėje yra galimybė pasiūlyti darbuotojų profesiją, specialybę ir kvalifikaciją atitinkantį kitą darbą, kurį jie galėtų dirbti nepakenkdami savo sveikatai, tačiau toks darbas nepasiūlomas. Tuo tarpu įmonėje nesant kito darbo, į kurį prastovos atveju galėtų būti laikinai perkeliami darbuotojai, taikytina DK 195 straipsnio 1 dalis – darbuotojams prastovos metu turi būti mokamas ne mažesnis nei Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą.
LR Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-18 įsakymu Nr. V-1315 „Dėl švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto „Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo“, 68 p. ( Žin., 2011, 96-4517, toliau Aprašas) nustato, kad 5–15 procentų tarnybinių atlyginimų priedai mokami sutrikusio vystymosi kūdikių namų slaugytojams, auklėms, fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistams ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta nuostata taikoma tik švietimo įstaigų darbuotojams. Tuo tarpu LR sveikatos įstaigų priežiūros įstatymo ( Žin., 1996, Nr. 66-1572) 23 str. 1 d. 2 p. nustato, kad sutrikusio vystymosi kūdikių namai yra sveikatos priežiūros įstaiga. Pagal LR Švietimo ir mokslo ministro 2004-02-24 įsakymo Nr. ISAK-248 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2003 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. ISAK-1407 „Dėl pareigybių, kurias atliekant darbas yra laikomas pedagoginiu, sąrašo patvirtinimo“ ( Žin., 2004, Nr. 33-1066) pakeitimo“ 3 p. – sutrikusio vystymosi kūdikių namuose pedagoginiu laikomas auklėtojų ir muzikos vadovų darbas. Kadangi įstaigos auklių ir slaugių pareigybės nepatenka į aukščiau minėtą sąrašą, tarnybinio atlyginimo priedai, vadovaujantis aukščiau nurodytu Aprašu, neturi būti mokami. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone (2012-08-30 raštas „Dėl sutrikusio vystymosi kūdikių namų darbuotojų“ Nr. (11.2-53)SD-5833), minėtiems darbuotojams priedai prie atlyginimo galėtų būti mokami vadovaujantis LR Vyriausybės 1992-03-26 nutarimu Nr. 193 „Dėl medicininio ir socialinio neįgaliųjų aptarnavimo bei materialinės padėties garantijų“ ( Žin., 1992, Nr.16-444) 3.4 p., kuris nustato, kad „mokėti iki 50 procentų bazinės mėnesinės algos dydžio priedą socialinės paskirties įstaigų (gydymo ir profilaktikos, socialinės globos, profesinės reabilitacijos, kultūros, sporto ir kitų įstaigų), išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto, darbuotojams už tiesioginį darbą su neįgaliaisiais. Priedų mokėjimo tvarką, atsižvelgiant į darbo su invalidais apimtį ir pobūdį, nustato įstaigų steigėjai“. Šiuo atveju, nurodyti priedai galėtų būti mokami, jei minėti darbuotojai (auklės ir slaugės) tiesiogiai dirbtų su neįgaliais vaikais.
Pažymėtina, kad DK 176 str. 2 d. (Žin., 2002, Nr. 64-2569) įtvirtinta bendroji taisyklė, jog darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Kadangi darbuotojo teisė į kasmetines atostogas derintina su darbdaviu nepažeidžiant vienas kito interesų, darbuotojas, siekdamas teisėtų lūkesčių darbo užmokestį už atostogas gauti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki jų pradžios, turėtų tinkamai išreikšti savo valią. DK neįtvirtina konkretaus termino, prieš kiek laiko iki pageidaujamų atostogų pradžios darbuotojas turėtų išreikšti savo valią, pateikdamas prašymą darbdaviui. Akivaizdu, kai darbuotojas pateikia prašymą dėl atostogų suteikimo likus trims ir mažiau dienų iki jų pradžios, tokiu savo veikimu sukuria padėtį, jog darbdavys negalės įgyvendinti savo pareigos už jas apmokėti DK 176 str. 2 d. nustatytais terminais. Pavyzdžiui, Jūsų pateiktu atveju, darbuotojas gruodžio 23 d. pateikė prašymą dėl atostogų nuo gruodžio 27 d., tai yra prieš tris kalendorines dienas; visos šios dienos yra švenčių dienos, todėl darbdavys niekaip negalės priimti sprendimo dėl atostogų suteikimo bei įgyvendinti savo pareigą jas apmokėti DK 176 str. 2 d. nustatytais terminais. Toks darbuotojo veikimas laikytinas ne jo kalte DK 176 str. 2 d. prasme, o valios išraiška nukrypti nuo minėtoje normoje įtvirtintos apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarkos. Kita vertus, draudimo susitarti dėl kasmetinių atostogų suteikimo likus trims ar mažiau dienų iki jų pradžios bei dėl kitokios, nei nustatyta DK 176 str. 2 d. apmokėjimo už jas tvarkos, įstatymas nenustato, todėl darbo sutarties šalys galėtų susitarti tiek dėl prašymo suteikti atostogas pateikimo terminų, tiek dėl apmokėjimo tvarkos. Tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 4 str. 4 d. ir DK 35 str. 1 d.). Tokia pozicija pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje (c. b. Nr. 3K-7-149/2012), kurioje konstatuota, jog ,, <…> svarbu, kad susitarime būtų išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas gali būti išreikštas tiek raštu, pavyzdžiui, prašyme nurodant, kad darbuotojas sutinka gauti apmokėjimą už kasmetines atostogas kartu su darbo užmokesčiu (ar kitu laiku), tiek konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, darbuotojui pateikiant prašymą dėl atostogų likus vienai dienai iki jų pradžios, o darbdaviui tokį prašymą tenkinant. Tokie šalių veiksmai atskleidžia jų suderintą valią nukrypti nuo DK 176 str. 2 d. įtvirtintos taisyklės ir nustatyti individualią apmokėjimo tvarką. Taip darbuotojas išreiškia valią atsisakyti teisės reikalauti, kad šiuo pagrindu kasmetinės atostogos būtų pratęsiamos, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas“. Apibendrinant išdėstytą teiktina išvada, jog darbuotojui pareiškus savo valią dėl atostogų suteikimo prieš tris dienas ar trumpesnį terminą, nekyla DK 176 str. 2 d. nustatytos teisinės normos taikymo pagrindo, nes darbuotojos šios garantijos atsisako.
Pagal DK 226 str. (Žin., 2002, Nr. 64-2569) neleidžiama daryti išskaitų iš išeitinės išmokos, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus neišieškoma. Paminėtina, kad atskirais darbo teisinio reguliavimo aspektais taikytina įstatymo analogija (DK 9 str.), todėl konkrečiu atveju būtina įvertinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) teisines normas. Pažymėtina, kad CPK 739 str. išvardytos pajamų rūšys (pinigų sumos), iš kurių negali būti išieškoma. Negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip: 1) kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų; 2) sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; 3) valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos; 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą; 5) laidojimo pašalpa; 6) išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai; 7) išeitinės išmokos. Tokiu būdu piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriskiriama prie sumų, iš kurių būtų draudžiama išieškoti.