Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio nuostatas, darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta, kad sportininkas profesionalas, vykdydamas sportinę veiklą sporto organizacijoje, su šia organizacija privalo sudaryti sportinės veiklos sutartį. Sportinės veiklos sutartyje, greta kitų sąlygų, turi būti nurodytos ir sportininko profesionalo privalomojo sveikatos draudimo sąlygos.
Civiliniame kodekse numatyta galimybė gyventojams sudaryti įvairias sutartis, dėl kurių fiziniai asmenys gali panaudoti savo darbą. Dažnai civilinės sutartys yra sudaromos gyventojams užsiimant individualia veikla. Šios veiklos sąvoka yra pateikta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, nustatančioje, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Taigi darbas, kaip tam tikra veikla ar kūrimo procesas, gali būti atliekamas ne tik darbo teisinių santykių forma, tačiau ir kitomis teisinių santykių formomis, pavyzdžiui, pagal civilinę sutartį. To paties įstatymo 8 dalyje įtvirtinta, kad sporto veikla – sportininko (gyventojo, kuris atlieka tam tikrą fizinę ar protinę veiklą, grindžiamą tam tikromis taisyklėmis ir organizuojamą tam tikra specialiai šiai veiklai nustatyta forma) rengimosi varžyboms ir dalyvavimo varžybose veikla. Treneris, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatyme, šio Įstatymo taikymo tikslais nėra laikomas sportininku.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką yra nustatyta, kad nors kontraktas ir turi kai kurių požymių, būdingų darbo sutarčiai, tačiau dažnai kai kurios jo sąlygos yra visiškai nebūdingos darbo sutartims ar net prieštarauja DK normoms. Taip pat nustatyta, kad sporto veiklos sutarties sąvoką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas. Šis įstatymas taip pat nenumato, kad ginčai dėl sporto veiklos sutarties vykdymo pakeitimo ar nutraukimo turėtų būti nagrinėjami darbo ginčams spręsti nustatyta tvarka ir šios sutarties neprilygina darbo sutarčiai. Pažymėtina, kad veiklą, susijusią su darbo santykiais nuo sportinės veiklos atriboja ir tarptautinės teisės normos. Antai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutartis ,,Dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo”, sudaryta 1998 m. sausio 15 d., veiklą, susijusią su darbo santykiais atriboja nuo sportinės veiklos, skirtingai reglamentuodama pajamų už šias veiklas pamokestinimo susitariančiose šalyse sąlygas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad civilinės teisės ir pareigos civilinių teisinių santykių dalyviams atsiranda tiek iš įstatymuose numatytų sandorių, tiek ir iš įstatymuose nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių (CPK 4 str. 2 d. 1 p.). Taigi įstatymas pripažįsta ir tokius sandorius, kurie nėra numatyti ir reglamentuoti įstatymuose, jeigu jie neprieštarauja bendriesiems sandorių pagrindams ir kitų įstatymų reikalavimams, todėl ir iš tokių sandorių civilinių teisinių santykių dalyviams atsirandančios teisės ir pareigos turi būti saugomos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei atsakant į klausimą dėl sportinės veiklos sutarties, VDI specialistų nuomone nors ir sportinės veiklos sutartis turi kai kurių požymių, būdingų darbo sutarčiai, tačiau pagal savo prigimtį tai yra civiliniai teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys, kad su sportininkais nedraudžiama sudarinėti ir darbo sutartis, tačiau jos turi būti sudarytos vadovaujantis DK nuostatomis.