Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 260 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo kiekvienam darbuotojui sudaryti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ( Žin. 2003, Nr. 70-3170) (toliau – DSSĮ). Minimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad NDNT sprendimai dėl neįgaliojo darbo pobūdžio ir sąlygų privalomi darbdaviui ir darbuotojui.
DK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas, kuris pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) ar sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės negali dirbti sutarto darbo, nes tai pavojinga jo sveikatai arba jo darbas pavojingas kitiems, jo sutikimu turi būti perkeltas į jo sveikatą ir esant galimybei kvalifikaciją atitinkantį darbą. Darbuotojams, susirgusiems ir dėl ligos laikinai negalintiems atlikti darbo sutartyje sulygto darbo, DK 133 ir 212 straipsniuose įtvirtintos tam tikros garantijos.
Pažymėtina, kad darbuotojui nustatytas neįgalumas (darbingumo sumažėjimas) nėra pagrindas su juo nutraukti darbo sutartį, jeigu darbuotojas tik iš dalies darbingas ir sugeba tinkamai atlikti savo darbo pareigas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo ( Žin., 2004, Nr. 83-2983) 20 straipsnio 7 dalimi, asmens darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.:
1) jei asmeniui nustatoma 0–25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu;
2) jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu;
3) jei asmeniui nustatoma 60–100 procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu.
Pažymėtina, kad medicinos įstaigai ar NDNT nustačius, jog neįgalus darbuotojas yra visiškai nedarbingas, su juo darbo sutartis nutraukiama pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Medicinos arba NDNT išvadoje turi būti aiškiai nurodyta, kad darbuotojas negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo arba tai, kad jis yra visiškai nedarbingas.
Atkreiptinas dėmesys, kad darbo santykius ir darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nenustato tiesioginio ryšio tarp darbuotojui nustatyto darbingumo procento ir jo galimybių dirbti tam tikrą darbą ar/ir numatomo darbo krūvio. Darbdavys skirdamas darbo krūvį ir nustatydamas darbo sąlygas neįgaliajam darbuotojui, privalo atsižvelgti į neįgaliajam išduotą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymą, kurioje turi būti nurodytos sąlygos, kuriomis darbuotojas gali (arba negali) dirbti, taip pat gali būti pateiktos rekomendacijos dėl darbuotojo darbo laiko. Atsižvelgiant į šias rekomendacijas, darbuotojas turi teisę spręsti su darbdaviu klausimą dėl ne viso darbo laiko nustatymo. Ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas neįgaliojo reikalavimu pagal NDNT išduotą išvadą (DK 146 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o taip pat darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės pagal sveikatos įstaigos išvadą (DK 146 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Jeigu darbdavys mano, kad darbuotojas tolesniam darbo sutarties vykdymui ir joje numatytų darbo funkcijų atlikimui nepajėgus pagal sveikatos būklę ir tai yra kenksminga paties darbuotojo sveikatai, klausimą dėl darbuotojo galimybės dirbti tam tikrą darbą, tam tikromis sąlygomis ir tam tikrą darbo laiką turi spręsti kompetentinga medicinos institucija.
