DK 144 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.
DK 144 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad tam tikrų kategorijų (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo režimu) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo laikas gali būti iki dvidešimt keturių valandų per parą. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Vyriausybė.
Vadovaudamasi DK 144 straipsnio 4 dalimi, 148 straipsniu ir 149 straipsnio 3 dalimi ir įgyvendindama 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvą 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų bei Europos Sąjungos direktyvų, nustatančių darbo laiko ypatumus atskiroms ekonominės veiklos sritims, nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 yra patvirtinusi „Darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašą“, „Darbo ir poilsio laiko ypatumus ekonominės veiklos srityse“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintas Darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašas yra baigtinis. Į šį sąrašą nėra įtrauktas viešbučių administratorių darbas. Pažymėtina, kad vadovaujantis DK 144 straipsnio 2 dalimi, kolektyvinėje sutartyje galima nustatyti ilgesnę nei aštuonių darbo valandų kasdieninę darbo laiko trukmę, tačiau laikantis DK 160 straipsnio 1 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo numatančio, kad kasdieninio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės.
