DK 99 straipsnyje 3 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 „Dėl darbo sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo“ ( Žin. 2003, Nr. 11-412), kurios 5 punkte turi būti nustatyta darbuotojo darbo trukmė, o 3 punkte – darbo užmokestis.
Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 straipsnio 4 dalis).
DK 120 straipsnyje darbdaviui yra įtvirtinta teisė keisti darbuotojų darbo sutarties sąlygas bei įtvirtinta jų keitimo tvarka. Taigi, keičiant darbuotojo darbo apmokėjimo sąlygas, darbdavys turi laikytis DK 203 ir 120 straipsnio nuostatų, t. y. apie tai, kad nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos (DK 120 straipsnio 3 dalis), darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo sumažinti negalima (DK 120 straipsnio 3 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo leidėjas yra nustatęs tik pavyzdinį sąrašą sąlygų, kurioms esant (joms atsirandant) darbdavys gali keisti darbuotojų darbo sutarčių sąlygas, t. y. kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais. DK nekonkretina minimų atvejų, tačiau nustato jų požymį, t. y. gamybinį būtinumą, bei suteikia teisę darbdaviui, kiekvienu konkrečiu atveju, prieš priimant sprendimą keisti darbuotojų darbo sutarties sąlygas, pačiam įvertinti, ar yra gamybinis būtinumas jas keisti, ar ne.
Pažymėtina, kad DK 189 straipsnyje yra įtvirtinta, kad iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo ( Žin., 1991, Nr. 23-593) 68 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad valstybinių (išskyrus aukštųjų) ir savivaldybių mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų, mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų ir kitų ugdymo procese dalyvaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ ( Žin. 1993, Nr. 28-655) (toliau – Tvarka).
Pažymėtina, kad Tvarkos 3 punkte yra nustatyta, kad Švietimo ir mokslo ministerija, Kultūros ministerija, Žemės ūkio ministerija, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtas tarnybinių atlyginimų schemas (koeficientais) ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas privalo suderinti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Finansų ministerija, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – su Finansų ministerija. Šios suderintos darbo apmokėjimo sąlygos taip pat taikomos kitose biudžetinėse ir savivaldybėms pavaldžiose įstaigose bei organizacijose dirbančių pedagogų (išskyrus aukštųjų mokyklų), sveikatos priežiūros specialistų, socialinį darbą dirbančių darbuotojų, kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčiui nustatyti. Tvarkos 4 punkte yra įtvirtinta, kad konkrečius įstaigos ar organizacijos darbuotojų tarnybinius atlyginimus (koeficientais) ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas turi nustatyti vadovas, neviršydamas darbo užmokesčiui skirtų lėšų.
Vadovaudamasis Tvarkos 3 punktu, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-1254 ( Žin., 2013, Nr. 133-6804) patvirtino Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų istaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), kuriame nustatė minimų darbuotojų minimalius ir maksimalius dydžius. Aprašo 33 punkte yra nustatyta, kad mokytojams mėnesinis tarifinis atlygis nustatomas už 18 pedagoginio darbo valandų per savaitę. Konkretų tarifikuojamų valandų skaičių, suderinęs su darbuotojų atstovais, nustato įstaigos vadovas. Mėnesinis mokytojų darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal tarifinį sąrašą. Tarifinis sąrašas – tai dokumentas, kuriame nurodomi mokytojai, pateikiami duomenys apie jų darbo stažą, išsilavinimą, kvalifikacinę kategoriją, paskirtą darbo krūvį ir nurodomi kiti teisės aktuose nustatyti duomenys, kurių reikia darbo užmokesčiui apskaičiuoti (Aprašo 2 punktas).
Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2010 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2010, V.A. v VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, pripažino, kad šalių sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos buvo pakeistos vienvaldiškai, darbo krūvis ieškovui sumažintas neteisėtai. Darbo sutartyje šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečių darbo apmokėjimo sąlygų, t. y. darbo sutartyje buvo nurodyta, kad darbo apmokėjimas bus mokamas pagal tarifikaciją. Darbdavys nebuvo nustatęs darbo apmokėjimo tvarkos, todėl keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, dėl kurių šalys susitarė atsakovo ankščiau priimtame įsakyme dėl savaitinių darbo valandų patvirtinimo, darbdavys be darbuotojo raštiško sutikimo negalėjo sumažinti sulygto darbo užmokesčio.
Atkreiptinas dėmesys, kad LAT kitoje byloje 2011 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2011 M.Š. v Molėtų pradinė mokykla, pripažino, kad darbo sutarties šalims sutarus dėl darbo užmokesčio pagal tarifikaciją, konkretus darbo užmokestis bei darbo valandų skaičius darbo sutartyje nebuvo nurodytas ir detalizuotas, tai atitiko šalių valią ir darbo apmokėjimo švietimo įstaigose organizavimo specifiką, todėl nebuvo teisinio pagrindo reikalauti darbuotojo raštiško sutikimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, nes darbo sutartyje įtvirtinta nuostata dėl darbo apmokėjimo nepakito. Šiuo atveju darbdavys, nustatydamas darbuotojo darbo krūvį pagal Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašus, nepakeitė darbo sutartimi sulygtų sąlygų, tarp jų – ir sąlygos dėl darbo užmokesčio, juo labiau, kad tarifikaciją nustatoma kiekvienais mokslo metais, apie ją darbuotojai buvo žinoma.
Analizuojant minimas nutartis darytina išvada, kad darbdavys savo lokaliniuose teisės aktuose turėjo aptarti darbuotojo darbo sutarties sąlygas, su kuriomis darbuotojas turėjo būti supažindintas pasirašytinai (DK 99 straipsnio 4 dalis).
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad DK 47 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta darbdaviui pareiga prieš priimant sprendimą dėl sprendimų, galinčių turėti esminės įtakos darbo organizavimui tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti.
Taigi, tuo atveju, jei darbuotojo darbo sutartyje darbo krūvis yra nurodomas „pagal tarifikaciją“, tai darbdavys turi kiekvieną darbuotoją su sudarytu tarifiniu sąrašu pasirašytinai supažindinti.