DK 191 straipsnio 5 punkte numatyta, kad darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas, jog darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas; tokiomis sąlygomis, be kita ko, laikomos saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos (saugumo technikos taisyklių ir normų laikymasis, reikiamas apšvietimas, šildymas, ventiliacija, triukšmo, spinduliavimo, vibravimo ir kitų žalingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų sveikatą, pašalinimas ir kt.). DK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme; o 261 straipsnio 1 dalyje – jog kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.
DK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sutrumpintas darbo laikas nustatomas asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje įvertinus riziką nustatyta, jog sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų leistinus dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę; konkreti darbuotojų, dirbančių tokioje darbo aplinkoje, kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 568 patvirtinto Sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijų ir tvarkos aprašo (Žin. 2006, Nr. 67-2460) 2 punkte nurodyta, kad darbdaviai privalo nustatyti sutrumpintą darbo laiką darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje įvertinus profesinę riziką sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma. Aprašo 4.2 punkte nurodyta, kad sutrumpinta darbo laiko trukmė nustatoma, kai fizikinių darbo aplinkos veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose nustatytus leistinus ribinius dydžius, bet teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojams leidžiama dirbti naudojant asmenines apsaugos priemones. Aprašo 6 punkte nurodyta, kad įvertinus profesinę riziką ir nustačius, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai darbo aplinkoje viršija darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus leistinus ribinius dydžius, kol techninėmis ar kitomis priemonėmis jų darbo aplinkoje sumažinti iki leistinų dydžių neįmanoma, darbdavys privalo trumpinti darbo laiką; tokiais atvejais sutrumpinto darbo laiko trukmė neturi viršyti DK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos trukmės – 36 valandų per savaitę. Aprašo 9 punkte nurodyta, kad darbo laiką privaloma trumpinti, kol techninėmis ar kitomis priemonėmis iki leistinų dydžių, nustatytų atitinkamuose teisės aktuose, sumažinami sveikatai kenksmingų darbo aplinkos veiksnių dydžiai; darbo laiko trumpinimas turi būti tik laikina priemonė, kurios taikymo terminas nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad darbo aplinka – darbo vietą supanti erdvė, kurioje gali būti darbuotojo sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių (fizinių, fizikinių, cheminių, biologinių ir kitų); o 7 dalyje – jog darbo sąlygos – darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus; darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje; 3 dalies 7 punkte – jog darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, vadovaujasi, be kita ko, pirmenybės kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonėms, o ne asmeninėms apsaugos priemonėms, principu. Įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais: imasi priemonių, kad (…) darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus (1 punktas); pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina asmeninėmis apsaugos priemonėmis (3 punktas). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti; 3 dalyje – jog darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius) ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), darbo laiko trukmė neturi viršyti 36 valandų per savaitę; konkreti darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių vertės (dydžiai) viršija leistinas ribines ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. V-196 patvirtintų Sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo, atsižvelgiant į darbo aplinkos veiksnius, kriterijų ( Žin. 2004, Nr. 54-1841) 5 punkte nurodyta, kad darbo laikas trumpinamas dėl kenksmingų darbo aplinkos veiksnių, viršijančių darbuotojų saugą ir sveikatos teisę reglamentuojančių teisės aktų nustatytas leistinas ribines vertes. 6 punkte įtvirtinta, kad sutrumpintas, ne daugiau kaip trisdešimt šešių valandų per savaitę, darbo laikas nustatomas asmenims, dirbantiems profesinės rizikos sąlygomis, kai sveikatai kenksmingų darbo aplinkos veiksnių dydžiai viršija nustatytas leistinas ribines vertes ir kai techninėmis, organizacinėmis ar kitomis priemonėmis jų dydžio sumažinti iki nekenksmingo sveikatai neįmanoma.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-457/V-961 (Žin., 2012, Nr. 126-6350) patvirtintų Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų 3 punkte nurodyta, kad rizikos vertinimas – procesas, kurio metu identifikuojami pavojai ir rizikos veiksniai, galimas jų sukeltos žalos sveikatai sunkumas ir žalos pasireiškimo tikimybė, atsižvelgiant į taikomas apsaugos priemones, nustatomas rizikos dydis bei priimamas sprendimas (įvertinimas) dėl rizikos priimtinumo, t. y. nusprendžiama, ar rizika yra priimtina, toleruotina ar nepriimtina, ir prevencinių priemonių taikymo. Nuostatų 6 punkte nurodyta, kad įmonėje rizikos vertinimą organizuoja darbdavys, jam atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai. Rizikos vertinimui atlikti įmonėje tvarkomuoju dokumentu paskiriamas kompetentingas asmuo (asmenys). Jei kompetentingam asmeniui (asmenims) trūksta žinių ar įgūdžių, darbdavys, jam atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai organizuoja šio asmens (asmenų) mokymą rizikos vertinimo klausimais. Jei įmonėje nėra ar trūksta kompetentingų asmenų, su paslaugas teikiančiu išorės kompetentingu asmeniu (asmenimis) sudaroma sutartis dėl rizikos vertinimo atlikimo. 17 punkte nurodyta, kad esant nepriimtinai rizikai, nedelsiant imamasi priemonių rizikai šalinti ar mažinti arba tokie darbai ar gamybos procesai sustabdomi, iki bus įgyvendintos rizikos šalinimo ar mažinimo priemonės; esant toleruotinai rizikai, numatomos priemonės rizikai pašalinti ar sumažinti ir nustatomas jų veiksmingumas ir pakankamumas. Nusprendžiama, kurią riziką galima pašalinti, kurią – tik sumažinti.
Tuo atveju, jei nėra galimybės techninėmis ar kitokiomis priemonėmis sumažinti darbuotojui kenksmingų sveikatai veiksnių darbo aplinkoje iki leistinų dydžių, darbo laikas turi būti nustatomas laikantis DK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Tokių darbuotojų darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 36 valandos per savaitę. Tokią poziciją yra išdėstęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-575-172-11.